Prijuostės, šaukštai, tataluškos, jonvabalis
Penktadienio pavakarę pasipuošę prijuostėmis ir su savo šaukštais bajoriškiai rinkosi prie bendruomenės namų ne tik atidaryti septintojo festivalio, bet ir paminėti Bajorų teatro „Šnekutis“ 25 metų jubiliejaus. Ta proga „Šnekučio“ moterys (kartu su Vytautu Sauliu) parodė premjerą – talaluškas „Buvo gera gaspadinė“.
O paskui vyko iškilmingas „Jonvabalio“ atidarymas, kurio metu atidengta Vidmanto Zakarkos medžio skulptūra „Paparčio žiedas“, pasveikinti „Šnekučio“ aktoriai ir režisierė Nijolė Čirūnienė, o po spektaklių džiugiai visi, vadovaujami kulinarinio paveldo puoselėtojo Vitalijaus Želnio, kepė bei ragavo šakotį.
Šeimyniškumo jausmas
Iš tikrųjų, nuo pirmo spektaklio, Kazio Sajos komedijos „Paršo gaudynės“, kurio premjera įvyko 1999 metų rugpjūčio 21 dieną, nueitas didelis kelias. Kelias nuo niekam nežinomo kaimo teatriuko iki visą Bajorų bendruomenę vienijančio kolektyvo, surengusio jau septynis festivalius „Jonvabalis“, gastroliuojančio po Bajorus ir visą Lietuvą. Jei prisiminsime pirmąjį Nijolės sukurtą teatrą, kuris taip ir vadinosi – „Mamos Nijolės teatras“ – ir jame vaidino visa graži Čirūnų šeima, tai šį šeimyniškumo jausmą režisierė perkėlė ir į „Šnekutį“. Jame vaidina kelios šeimyninės poros, jaukiai kaip namie jaučiasi ir tie, kurie be porų, kiekvienas lengvai pasiduoda Nijolės ir jos nuolatinės pagalbininkės Dalios Ziemelienės diktuojamoms žaidimo taisyklėms, kuriose nėra vietos žodeliui „ne“. Viskas čia galima, viskas netgi lengva, paprasta, aišku. Joms neįmanoma atsakyti, todėl kiekvienas, apsilankęs „Šnekučio“ spektaklyje ar šventėje, gali tapti aktoriumi ir bendro užkrečiančio veiksmo dalyviu. Net rajono meras Ramūnas Godeliauskas, sveikindamas kolektyvą jubiliejaus proga, prisiminė kartą tapęs šio teatro improvizacijos aktoriumi.
52 spektakliai
Jubiliejaus proga buvo įrengta improvizuota siena, kurioje visų spektaklių premjerų datos, aktorių pavardės, suskaičiuota, kiek kuris spektaklius suvaidintas. Taip pat šioje sienoje ir daugybė spektaklių, gastrolių nuotraukų. Kai kažkada Nijolės paklausiau, kiek ji su savo abiem teatrais (dar ji vadovauja ir lėlių teatrui „ČIZ“) per metus suvaidino spektaklių, režisierė, kuri kruopščiai registruoja visus pasirodymus, sakė, kad per metus suvaidinti 52 spektakliai – lygiai tiek, kiek metai turi savaičių. Bet kuris mėgėjų teatras galėtų pavydėti. Ne tik kaimų, bet ir rajonų centrų.
Nė vienas kviestas neatsisakė
Negali Bajorų teatrui atsakyti ir draugai, tie, su kuriais susitikta, susipažinta ir susidraugauta išvykose, festivaliuose. Dalia Ziemelienė, kalbėdama apie septintąjį „Jonvabalį“, sakė, jog tikriausiai būtų užtekę ir mažiau spektaklių, bet kvietimus išsiuntė truputį su atsarga – jeigu kas atsisakytų dalyvauti, mat manyta, kad šventinį Tėvo dienos savaitgalį ne visi norės ir galės. Organizatorių nuostabai nė vienas kviestas teatras neatsisakė. Tiesa, paskutiniai turėję vaidinti Kauno rajono Ramučių kultūros centro Voškonių laisvalaikio salės teatras „Siena“ taip ir neatvyko, bet tai paaiškėjo tik pačią paskutinę minutę. Tad į Bajorus suvažiavo teatrai iš visų Lietuvos regionų: žemaičiai iš Kaunatavos (Telšių r.) „Susiedam“, suvalkiečiai iš Pilviškių (Vilkaviškio r.) „Bajorgalio“ teatro, dzūkai iš Punsko (Lenkija) Kultūros namų klojimo teatro, vidurio Lietuvai atstovavo Girdžių (Jurbarko r.) klojimo teatras „Mituvis“, Alksnupių (Radviliškio r.) mėgėjų teatras „Pilnatis“. O kaip be artimiausių draugų ir kaimynų, J. Keliuočio viešosios bibliotekos lėlių teatro „Padaužiukai“, Biržų Boriso Dauguviečio teatro, Skapiškio mėgėjų teatro „Stebulė“, Salų dvaro teatro, kurie atstovavo šio regiono teatrui.
Svetingose sodybose
Dar viena „Jonvabalio“ tradicija, kad teatrai vaidina ne tik ir ne tiek Bajorų kultūros centre ar jo kieme, bet ir svetingose bajoriškių bei aplinkinių kaimų sodybose. Antrą ir trečią festivalio dieną aplankytos Onutės ir Vytauto Saulių sodyba (ją labai gražiai apgyvendino Alksnupių teatras), Miliūnų kaimo, kur begyvena kiek daugiau negu 20 žmonių, bendruomenė, atvykėlius vaišinusi blynais su mėsa ir grybų padažu bei „Tinginiu“, Birutės ir Jono Baltakių dvaras Iciūnuose, kur ne tik suvaidinti du spektakliai, bet ir išragauti du katilai nepaprasto skanumo žuvienės, Andros ir Grigorijaus Antonovų nematyto grožio kiemas, Ingridos ir Giedriaus Kujelių gyvenimas, kurio šeimininkas ne tik priėmė svečius, bet ir pats vaidino Salų dvaro teatro pastatyme.
„Žemaitiška rokunda“
Kiekvienas spektaklis turėjo savo siurprizų, į kiekvieną buvo gyvai reaguojama. Štai Kaunatavos teatras „Susiedam“ Edmundo Untulio komediją „Nosis su apgamu“ Miliūnuose vaidino žemaitiškai, ta kalba/tarme, kuria rašo autorius (kitų regionų vaidintojai šias žaismingas pjeses turi versti į lietuvių kalbą), tad prieš spektaklį baimintasi, ar pavyks suprasti „žemaitišką rokundą“. Bet baimintasi be reikalo – visi viską suprato, o ko nesuprato, pavertėjavo Ingrida Kujelė, kilusi nuo Skuodo, kur gyvena pjesės autorius, ir atitekėjusi į Bajorus. Po spektaklio žemaičių vaidintojus sveikino „Šnekučio“ aktoriai, kurie tą pačią komediją turi pastatę ir suvaidinę daugiau kaip 40 kartų, kai kaunataviškiams tai buvo 13 spektaklis. Draugiškai į poras sustojo ir fotografavosi tų pačių vaidmenų atlikėjai iš Bajorų ir Kaunatavos – spektaklio šeimyna padidėjo dvigubai.
Tiesa, šiame spektaklyje buvo ir dar vienas siurprizas – netyčia ar tyčia jame suvaidino ir vietinis rainas katinas, kuris išdidžiai kelis kartus pražygiavo priešais sceną, o vienu metu žiūrovų džiaugsmui net bandė užšokti ant jos, bet išgąsdintas aktoriaus riktelėjimo staigiai stryktelėjo atgal ir puolė slėptis.
Ten ir ten
„Jonvabalio“ savaitgalį arčiau ir toliau vyko ir daugiau festivalių, tad ne vienas teatras per šeštadienį sugebėjo sudalyvauti bent keliose šventėse. Punsko ir Skapiškio teatrai atvyko tiesiai iš Anykščių festivalio „ARTimi“, kuriame vaidino diena anksčiau ar net tą pačią dieną. Skapiškio teatro „Stebulė“ režisierė, Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos prezidentė Vita Vadoklytė pasigyrė, kad šeštadienį jų teatras suvaidino net tris spektaklius. Be „Nulaužytų šakų giesmių“, parodytų Niūronyse (Anykščių r.) ir Iciūnuose, tą dieną jų jaunesnioji trupė dar vaidino Panemunėlyje. Biržų Boriso Dauguviečio teatras kitą dieną po spektaklio Bajoruose „Likimo vingius“ vaidino Papilyje vykusioje mėgėjų teatrų šventėje „Vaidintojų atžalynas“, kurią organizavo režisierė Vita Vorienė, vadovaujanti abiem – Biržų ir Papilio – teatrams. Tad mėgėjų teatrai vasarą neatostogauja. Netgi atvirkščiai – daugėja jų vaidinimo aikštelių, festivalių, švenčių, o tuo pačiu ir gastrolių.
Rausvi ir žalsvi
„Jonvabalis“ baigėsi dar vienu tradiciniu tapusiu akcentu – „Šaltibarščių fiesta“, kurioje šiemet ragauti net 13 šeimininkų ir šeimininkių gamintais šaltibarščiais – kiekvienas kiemas turi savo vasariškos šaltsriubės receptą. Buvo ant stalų ne tik tradicinių rausvų, bet ir žalsvų šaltibarščių – kiekvienam pagal skonį. Visų nė neišragausi, tad per barzdą varvėjo, bet ir burnoj paturėjau, ir ne vieną šaukštą sėkmingai nurijau.
Visokie geri dalykai prigyja
Tiesa, prieš šaltibarščių ragavimą šalia Vidmanto Zakarkos dovanoto suolelio ir „Paparčio žiedo“ skulptūros pasodinta per festivalio atidarymą Rokiškio kultūros centro direktorės Vaivos Baltrūnaitės-Kirstukienės dovanota teresėlė. Vyrai šaukštais kasė duobę ir sodino, kiti gražiai palaistė ir visi linkėjo tai teresėlei gražiai prigyti. Prigis, kaip neprigis. Šiame kieme visokie geri dalykai prigyja. Ir „Jonvabalis“, ir „Šnekutis“, ir anksčiau dovanotas maumedis, ir jau kelios Vidmanto Zakarkos medžio skulptūros („Jonvabalis“, „Saulėgrąža“, dabar „Paparčio žiedas“). Matyt, Nijolė Čirūnienė ir Dalia Ziemelienė turi geras rankas ir mylinčias širdis.
Džiugu, kad Dalia ir Nijolė galėjo ir kiek pailsėti per festivalį, nes didžiąją dalį vadovavimo jam į savo rankas perėmė Bajorų bendruomenė, kurios vadovės Inga Belovienė bei Nadiežda Ivanova sumaniai vairavo festivalį, o visa bendruomenė padėjo kas kuo galėdami. Nuo vaikų, nešiojusių kvietimus į festivalį, iki vyrų, kurie kasė ir meistravo. Nekalbant jau apie moteris, kurios tradiciškai laiko bet kokio pastato ar renginio tris kampus.
