Gal nėra prasmės vardinti visas jo pareigas – ankstesnes ir dabartines – kai jam 73-eji ir jis per užimtumą vos randa laiko pokalbiui. Svarbiausia, kad politikas socialdemokratas, buvęs meras, Kamajų seniūnas, Kamajų respublikos prezidentas, Rokiškio eksmerų grupelės vadovas jautrus žmonių rūpesčiams, turi galią jiems padėti ir daug metų tyliai tai daro. Svajodamas apie meškerę, kurios vis dar neturi, prisipažįsta – tikriausia nebemokėtų gyventi be kitų žmonių rūpestėlio.
– Kai tarėmės dėl pokalbio, sakėte, kad labai daug susitikimų, dienotvarkė įtempta. Tikriausia įžeisčiau, jei pavadinčiau pensininku?
– Norėčiau pasijusti tikru pensininku. Gal būtų ir nuobodu, kad jokio rūpestėlio, bet gal galėčiau neskubėdamas veikti kažką nesuplanuota. Kad sodas būtų, kad pakankamai laiko liktų susitikti su artimais žmonėmis. Anksčiau galvojau – „na, jau kai išeisiu pensijon, tai meškeriosiu“. Būdavo, jaunystėj žuvis sapnuoju. Bet iki šiol meškerės taip ir nesusipirkau. O dabar ant stalo tarybos klausimai, kurie prašosi peržiūrimi. Yra tokių, kur reikia daugiau žinoti. Tik iš šalies gal atrodo, kad balsavai, ir viskas. Prieš tarybos posėdžius susitinku su žmonėmis, kuriems tie klausimai aktualūs. Vis galvoji, kaip čia geriau, nes už visų posėdžių punktų ir protokolų – žmonės. Neatlikti darbai, kaip sakau, „sėdi ant pečių kaip beždžionė“. Baltistai, pavyzdžiui, Salose. Suprantu, nieko amžino nėra, visaip atsitinka. Ar dėl jų liūdna? Na, jo, kai nepavyksta suderint. Nors nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Aš suinteresuotas, kad jie Salų neapeitų. Manau, kad sugrįš. Šiemet nebus, bet matau takelių, kuriais galėtų sugrįžti. Nes tai didelis pliusas ir Kamajams. Sakau, vyskupą Kaunecką pasitelksiu, nes jis juos labai palaiko.
– Viename interviu „Gimtajam…“ esate sakęs, o mes net į antraštę tai iškėlėme – „žmogus turi pajusti: pas mus jis atėjo kaip pas tarnus, o ne kaip pas ponus“. O ar Jums pačiam yra tekę susidurti – ateinate pas valdžią, o jaučiatės, jog atėjot pas poną?
– Vienas, kitas atvejis. Tik išimtys. Juk viskas priklauso nuo to, kaip prieini, kaip šnekiesi. Kartais šiandien jaučiu tą sistemą „kaip pas poną“, kai išrenka naują tarybos ar Seimo narį ir jis elgiasi taip, lyg „aš išrinktas, aš viską žinau“. Nors turėtų būti kaip vairuotojui, kuris tik ką gavo pažymėjimą ir dvejiems metams jam priklijuoja žalią lapą. Ne visi, žinoma, tokie. Paskui pripranta, kai kurie išmoksta. Svarbu gilintis, domėtis, kalbėtis, išklausyti visas puses. Arba, pavyzdžiui, susikimba kažkieno interesai… Bet tokių atvejų mažėja. O opozicija – natūralus dalykas. Tik tiek, kad kritikuoti dėl kritikos – neįdomu. Dabar bėdelė, kaip čia aštriai pasakyti, o va, kad gerų idėjų pasiūlytų. Tokių, kurios pagrįstos. Tik nėra tai taip paprasta.
– Kolegos taryboje Jus vadina žmogumi, kuris visuomet ras kompromisą. Bet „visada“ nebūna. Išduokite nors vieną situaciją, kai labai stengėtės, bet kompromisas taip ir nebuvo rastas?
– Apie Salas nebekalbėsiu. Kamajuose nepavyko padaryti UDC (universalaus daugiafunkcio centro). Sukūrėm Rokiškyje verslo klubą, net premjeras buvo atvažiavęs. Bet prie liberalų klubas pasidarė politinis vietinės valdžios konkurentas – gavosi nemeilė. Tada ir Kalėdų rezidencija iškeliavo į Anykščius. Nors verslininkai galėtų bendrauti su rajono vadovais. Verslas mato tokius dalykus, kurių mes nematom. Rokiškio verslo klubas turėjo būti neutralus, ne politikoje. Kai buvau meras, kartkartėm su Antanu Trumpa („Rokiškio sūrio“ ilgametis vadovas – aut. past.) išgerdavom arbatos. Jis sako – „aš tavo darbo nedirbsiu, o su idėja užeik“. Noriu pasakyti, kad verslui aptarti idėjas su valdžia – naudinga.
Daugiau „Gimtajame…“
