Apie tuos, kurie gyvena “gerai”…

Jautrūs reportažai

Šalies savivaldybės šiomis dienomis sulaukė paramos maisto produktais krovinių iš Europos Sąjungos intervencinių atsargų. Tonos maisto atkeliavo į didžiuosius šalies miestus ir skurdesniuosius kaimiškus regionus. Eilės laukiančiųjų nusidriekė prie dalinimo patalpų, žmonės nebesidrovi, nenusisuka, žurnalistų kalbinami, senjorai, jaunos mamos kantrūs, po kelias valandas bet kokiu oru prie dalintojų durų atstovės.

Praėjusį savaitgalį maisto produktų aukojimo akcijas prekybos centruose surengė ir „Maisto banko“ savanoriai. Aukojantieji žurnalistams pasakė daug teisingų žodžių, net gražu nuo tokio piliečių jautrumo ir solidarumo.

Statistika skelbia, kad į europines kruopas pretenduoja apie 200 tūkst. Lietuvos piliečių, o žemiau skurdo ribos gyvena apie 250 tūkst. žmonių. Kalbama apie tuos, kurie valdžios yra suskaičiuoti, kurie turi teisę gauti paramą, kurie yra parašę prašymus. O Lietuvoje tvarka yra griežta: jeigu žmogus neparašė prašymo, jo tarsi ir nėra, paramos sistema su tokiais nesančiaisiais (juos galima pavadinti socialiniais nuliais) neturi reikalų.

Tie, kurie visko turi

Taigi keliaujam pas tuos, kurie gyvena „gerai“, nes jų nėra seniūnijose, kur europiniai šalpos maišeliai laukia, nėra labdaros valgyklose, jos per toli…

Žvyrkelis nuo Obelių Aleksandravėlės link. Čia, sako, per savaitę tik vienas maršrutinis Zarasų-Obelių autobusas pravažiuoja, kuriuo vietos gyventojams galima pasiekti miestą ir jo parduotuves. Kelias suka dešinėn, į mišką. Jau nebe kelias, o keliukas. Gerai, kad sausa, nėra grėsmės kur nors įklimpti keturiems automobilio ratams, pėstute, žinoma, lengviau, bet lėčiau būtų.

Gražumas gamtos: miško spalvos dar visos regimos, dar  lapai stiprių vėjų nenudraskyti, važiuojam ir važiuojam, per lomas ir kalveles, kol laukymėje pasimato trobesiai. Ten veda tik pievos kelias, žolės provėžos. Matyti senas sodas su iš tolo šviečiančiais obuoliais, ilgas ūkinis statinys, gyvenamas namelis baltais langų rėmais. Langai, ko gero, plastikiniai. Kiemo žolė turbūt nešienaujama, nematyti, kad būtų išvaikščiota. Negirdėti šuns, nematyti būdos. Švyti malkų krūvelė, pridengta nuo lietaus. Prie trobos durų pastatyta šluota liudija, kad žmonių čia esama, sušmėžuoja už lango šešėliai.

Kaip telefono skambutis „Gimtajam…“ pranešė, čia gyvena žmonės, kurie niekuo nesiskundžia, nieko neprašo, bet pagalbos jiems reikia. Gyvena Birutė Barkauskienė su dviem sūnumis Rimantu ir Povilu, kurį visi vadina Kaziu. Motinai jau per 80 metų, ji pasiligojusi, dienas leidžia lovoje, ją prižiūri sūnūs, abu pusamžiai, kuriems irgi reikia pagalbos, gal materialios, gal moralinės, psichologinės. Patys jie įsitikinę, kad visko turi, visko užtenka, tik mamos pensija kiek per maža, bet ką jau padarysi…

Daugiau – ketvirtadienio GR