Šienpjovių varžytuvėse patyrusiems nosį nušluostė jauniausias

Ypatingą dieną – apranga iš lino

Kaitrų šeštadienį Konstantinavoje (Kazliškio sen.) vyko tradicinė šienpjovių šventė-varžytuvės. Per patį vidurdienį dalyviai ir žiūrovai rinkosi pievelėje prie Konstantinavos kaimo bendruomenės namų.

Renginio vedėjos Regina Purtulienė ir Justina Tumasienė pristatė šienpjovius. Jie pasipuošė specialiai varžytuvėms siūtomis lino tunikomis ir Konstantinavos bendruomenės moterų nupintomis juostomis, ant galvų dėjosi šviesias skrybėles.  Smagiomis dainomis dalyvius ir žiūrovus linksmino Žiobiškio folkloro ansamblis „Vengerinė“.

Pjovėjus lydėjo grėbėjėlės

Vėliau varžytuvių dalyviai, juos lydinčios vainikuotos grėbėjėlės ir smalsūs žiūrovai su dainomis patraukė į vešlią pievą, kurioje iš anksto buvo sužymėti pjovimui skirti laukeliai. Parodomąją pradalgę rėžė kazliškietis Darius Kavoliūnas. Po to varžytis stojo trylika dalyvių iš  Pandėlio, Obelių, Juodupės, Jūžintų, Kazliškio seniūnijų bei Kauno.

Šienpjoviai  rungėsi dviejose grupėse: jaunimo (iki 30 metų) ir patyrusių. Tačiau visi galėjo varžytis dėl pagrindinio – šienpjovių šienpjovio – vardo. Vyrai darbavosi 10 metrų ilgio ir 5 metrų pločio laukeliuose. Jie privalėjo pjauti vieną sumuštinę pradalgę, o likusį plotą – paprasta pradalge. Jų darbas buvo vertinamas pagal šiuos kriterijus: pjovimo aukštį ir lygumą, žolės suguldymą, pradalgės plotį, tiesumą ir gražumą. Jų darbą vertino ne pirmus metus teisėjaujantys  Darius Gurklys,  Veronika Siniauskienė, Vygantas  Kundelis, Gintautas Karpavičius.

Dalgis šiais laikais netgi kaimuose retas daiktas, tad ne visi pjovėjai turėjo savus dalgius. Neturintiems  teko palaukti eilėje, kol laukelius baigs nušienauti dalgių savininkai, ir skolintis iš jų. Tai nekėlė jokios sumaišties, nes vyrai iš anksto žinojo burtų keliu atitekusių laukelių numerius. Netgi atvirkščiai – liko laiko patarimams, smalsesni klausėsi, ką tarpusavyje svarsto vertinimo komisijos nariai.

Pjovėjus lydėjusios grėbėjėlės nešė ąsotėliuose sulos ir senovinės „čiupkos“ (vanduo, pagardintas cukrumi ir pritrupintas duonos – aut. past.),  lauknešėliuose – duonos ir lašinukų, svogūnų.  Jais vaišinosi karštą dieną  pradalges išrėžę pjovėjai ir žiūrovai. Netrūko pajuokavimų – vienas ilgai dalgio laukęs varžytuvių dalyvis dar labiau supluko pjaudamas ir pavargęs išsitiesė ant vėsaus pradalgio, o vyrą „gaivinti“ puolė grėbėjėlės. „Daug jaunų pjovėjų, visi gražūs“, – juokavo žiūrovės.

(Daugiau – antradienio „Gimtajame…“)