Tautodailė. Kas ji tokia?
Specialistai tautodailę skirsto į dvi dideles grupes: vaizduojamąją ir taikomąją-dekoratyvinę. Vaizduojamajai priklauso religinės tematikos liaudies skulptūros, grafikos, tapybos kūriniai. Taikomajai-dekoratyvinei – buityje naudojami, praktiškai pritaikomi daiktai. Jai priklauso įvairūs keramikos, tekstilės, medžio, metalo, gintaro ir kiti kūriniai (indai, baldai, padargai, įrankiai, rūbai, kiti namų apyvokos daiktai). Pastarieji puošiami įvairiais ornamentais.
Tautodailė taip pat gali būti klasifikuojama pagal pagrindinę medžiagą, iš kurios gaminami kūriniai: popieriaus ar augalų dirbiniai, kiaušinių marginimas, akmens apdirbimas, keramika, juvelyrika, medžio raižyba ir kt.
Iššūkis
XXI skubėjimo amžiuje dažnais atvejais tautodailė nueina į tolimą planą ir tampa artima tik ją kuriantiems entuziastams, vienam kitam vertingos, išskirtinės dovanos ieškančiam tautiečiui. Dažnai kyla klausimų, kaip su ja elgtis buityje, nes rankomis nertos ar megztos servetėlės, veltinukų ar austos lovatiesės, drabužių iš lino taip paprastai į skalbimo mašiną neįmesi, o ir išplovus įprastai nedžiovinsi – teks rankomis glostyti, lyginti… Šiuolaikiniam žmogui tai gali pasirodyti per brangu dėl, jo manymu, niekais leidžiamo laiko.
Kita vertus, keičiantis laikams, kinta ir drabužių mados, interjeras, kuriame dominuoja tik nauji, funkcionalūs daiktai, baldai. Netgi ilgus amžius gyvavusi ir Lietuvą garsinusi linininkystė nueina į praeitį, nes viską stengiasi užgožti rinkos ekonomika. Užmarštin nueina su linininkyste susiję darbo įrankiai ir pats darbo procesas. Jį (tik stilizuotą) įmanoma išvysti Romualdo Kaminsko organizuojamose „Lino mūkos“ šventėse. Į jas dar susirenka linų rovėjų.
Išskirtinė proga pamatyti platų spektrą
Norint pritaikyti tautodailės dirbinius arba bent jau motyvus kasdienybėje, tenka ją nors šiek tiek išmanyti. Iki lapkričio 7 d. rokiškėnai turi tam progą, nes Rokiškio krašto muziejuje vyksta Panevėžio bendrijos tautodailininkų paroda, skirta Tautodailės metams ir Pauliui Galaunei atminti. Parodoje darbus pristato Anykščių, Biržų, Kupiškio, Panevėžio, Pasvalio, Rokiškio, Ukmergės rajonų tautodailininkai. Į Rokiškį per miesto gimtadienį ši paroda atkeliavo laimingo atsitiktinumo dėka – Panevėžyje remontuojamos patalpos, kuriose ji turėjo įvykti. Tai rokiškėnams tik į naudą – jie gali paganyti akis po santūrų, spalvingą, išmonės ir supratimo reikalaujantį kūrėjų pasaulį, prisiliesti prie tautos ištakų, tradicijų.
Kinta
Tautodailė nestovi vietoje, ji kinta, nes jos dirbinius kuriantys žmonės įneša kažką savo. Per dešimtmečius pasikeitė jų pasaulio suvokimas, įrankiai, medžiagos, atsirado naujų technologijų.
„Yra darbų, kurie į tautodailės dirbinius nelabai panašūs, bet galbūt ateity jie bus laikomi tikrąja tautodaile“, – pristatydama parodą sakė Krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė.
Iš viso parodoje eksponuojama beveik 600 audimo, kalvystės, tapybos, pynimo, vėlimo iš vilnos ir kitų kūrinių.
Liaudies meno parodai „Aukso vainikas“ planuojama pristatyti rokiškėnų Alės Deksnienės, Alės Gegelevičienės, Rasos Janušauskienės, Gitos Kolosovienės ir Genės Šimėnines kūrybą.
Ant išnykimo ribos – kruopštumo reikalaujantys dirbiniai
Ši paroda ne tokia gausi kaip ankstesnės, kurios susilaukdavo ir 900 dirbinių, tačiau išgryninta. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkas Saulius Kronis ypač džiaugėsi išskirtiniais dirbiniais: metalinėmis saulutėmis, akmens skulptūromis, austomis lovatiesėmis ir kupiškėnų vestuviniais apdarais – iš šiaudų pintomis kepurėmis. Sėkme laiko ir tai, kad bendrijos tautodailininkų būrys pasipildė vienu kalviu, mat šis amatas balansuoja ant išnykimo ribos, todėl kiekvienas naujas veidas tampa svarbus. Tai rodo kitų tautų pavyzdžiai: kryždirbystę turėjo ir kai kurios kitos šalys, tačiau ji išnyko, nes amato neperėmė jaunesni meistrai.
Kaip ir kryždirbystė, ant išnykimo ribos balansuoja daugiausiai darbo ir darbštumo reikalaujantis lovatiesių audimas bei šiaudiniai sodai.
Gali atgimti naujai
Kad tautodailės darbai būtų kuriami ir gyvuotų, kad nuolat atsirastų juos kuriančių meistrų, būtinas šių darbų poreikis. Tokia tema parodos atidaryme užsimezgė gyva diskusija, labiau nukrypusi į konkrečius pavyzdžius nei į pamąstymus, kokiais būdais tą poreikį skatinti.
Nuskambėjo tokia mintis: tautodailėje nieko nereikia ieškoti, tereikia neužmiršti to, ką turime, remtis pamatu. Pavyzdžiui, juvelyrai senovėje naudotus ženklus pateikia naujai, kaltinėmis saulutėmis gali būti puošiamas interjeras.
Iš mados išėjo ir šių dienų poreikių nebeatitinka senieji veltiniai. Dėl to sunyko sovietmečiu ir nepriklausomybės pradžioje gyvavusios vilnų karšyklos. Tačiau atsirado spalvingų veltinukų mada. Juos avime namuose. Tautodailininkai šį apavą puošia baltiškais motyvais, ornamentais ir pan.
Kita vertus, nebūtina funkcionaliai naudoti visą dirbinį. Daugelis namuose turime močiučių austų lovatiesių, staltiesių ar kitų raštuotų audinių, siuvinėtų rankdarbių ir nenutuokiame, kur juos šiandien panaudoti. Kartais spintose jie užsiguli vien todėl, kad būna pageltę ar kitaip paliesti laiko. Galbūt įmanoma jų fragmentus įrėminti kaip paveikslus arba persiūti ir taip sukurti naują daiktą?
Tautodailės motyvai – telefone
Raštuotos lovatiesės ar Liongino Šepkos drožinio fragmentas, kiti ornamentai puikiai gali tapti mobiliojo telefono ekrano užsklanda. Tokią mintį išsakė rajono Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė kultūrai Irena Matelienė. Tai tik pradinė mintis, kurią išprovokavo asmeninė patirtis. Pasak jos, reikia suteikti galimybę rinktis ne vien tai, kas trafaretiškai siūloma telefone. Ji nesiryžo pasakyti, kokio populiarumo sulauktų tokia galimybė, bet pabandyti verta. Galbūt tai sudomintų jaunimą?
Kaimo turizmo sodybų potencialas
Neišnaudotų galimybių turi kaimo turizmo sodybos. Jose lankosi daug miesto žmonių, jaunimo, todėl tai puiki vieta skleistis tradicijoms, papročiams. Tautodailės galerijoje kaimo turizmo sodybų šeimininkai ieško iš popieriaus karpytų užuolaidėlių. Labai didelį populiarumą turėjo ten eksponuota ornamentais išdabinta kraičių skrynia. Žinoma, vargu ar kas nors šiandien joje laikytų lovatieses, tačiau įmanoma surasti ir kitą paskirtį – tarkime, laikyti svarbius namų ūkio dokumentus. Toks pavyzdys jau yra. Tiesa, skrynios vidų teko pritaikyti ir jos dugne įrengti skyrelius dokumentams. Taigi paskirtis pasikeitė, bet prasmė – nė kiek. Kadaise būsimos nuotakos jose kaupė tai, kas brangiausia, be ko neištekėsi – savo kraitį. Dabar vienu didžiausių šeimos „kraičių“ tampa dokumentai.
Kilimas iš juostų? Kodėl gi ne?
Pasidairykime plačiau, ką apie tautodailės pritaikymą galvoja ne mūsų regione kuriantys praktikai.
Lietuvos nacionalinio kultūros centro įsteigtų „Aukso vainiko“ apdovanojimų laureatė, juostų audėja Aurelija Gražina Rukšaitė iš Kauno rajono teigia, kad jai imponuoja latvių požiūris į tautodailę ir jos pritaikymą šiuolaikiniame interjere. Tam įtakos turėjusi istorija ir religija: latviai yra liuteronai, visai nenorėję draugauti su lenkais ir būti Europos dalimi. Sovietiniais laikais latviai pirko ir naudojo daiktus su tradiciniais ženklais, valgė iš savo tradicinės keramikos. Jiems tautiškumas buvo paremtas senąja kultūra. O lietuviai – katalikai, priimantys viską. Mūsų tautiškumas sovietmečiu labiau skleidėsi per religiją, esame kur kas daugiau atitolę nuo baltiškųjų šaknų.
A. G. Rukšaitė kuria juostų pritaikomumą žaisdama spalviniais variantais, įvairiomis technikomis, tačiau nejudina ženklų, juos ima už kūrybos pagrindą. Taip tarp jos darbų atsirado iš austų juostų sukurti kilimai.
Projektą iš dalies remia:
