Aplinkui yra daugybė ryškių, matomų, žinomų, garsių, nusipelniusių žmonių. Yra dėmesio ištroškusių ir juokingiausias būdais jo reikalaujančių. Yra šiaip rėksnių… Apie juos dažniausiai žinome netgi daugiau, nei mums reikėtų žinoti.
Tačiau ne mažiau yra tyliai, kantriai ir kukliai kasdienius darbus dirbančių žmonių. Apie mūsų kasdienybės ūkvedžius susimąstome retai, o dar rečiau jiems padėkojame. Tuo tarpu mums patogiai ir švariai gyventi padedantys žmonės dažnai – spalvingos asmenybės su įdomia pasaulėžiūra ir asmenine istorija.
„Gimtasis…“ pradeda pasakojimų apie kasdienybės ūkvedžius ciklą.
„Šiūpliuoju“ Respubliką“, – taip savo darbą apibūdina AB „Rokiškio komunalininkas“ darbuotoja Aelita Laužadienė, besitvarkanti miesto centre, Respublikos gatvėje. Apie darbą, papuošalus, karštas situacijas ir svajonių Paryžių su A.LAUŽADIENE kalbėjosi korespondentas Norbertas BYČKOVSKIS.
– Per porą metų Jūs mažiausiai penkis kartus patekote į laikraštį, nes anksti pradėjusi darbą pirmoji pastebite tai išniekintą vėliavą, tai išlaužytas liepaites, tai kilusį gaisrą…
– Kolegos klausia: „Kiek tu moki redakcijai?“ Sakau nieko nemoku. Paprasčiausiai atsiduriu netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Girdėjau juokaujant, kad Aelita spaudoje matoma dažniau nei mūsų direktorius Antanas Vagonis…
– Ar vadovas pyksta dėl tokio Jūsų „nepopuliarumo“?
– Ranką pridėjusi prie širdies galiu pasakyti, jog jis yra geras vadovas, suprantantis, nemėgstantis išgėrinėjančių žmonių. Čia faktas. Reikalauja, kad darbuotojas dirbtų… Ne paslaptis – aš rūkau. Prisėdu ant suoliuko, prisidegu cigaretę. Ir kaip tik tuo momentu pravažiuoja vadovas. Jis man parodo „nu nu“, papypsi. O kai mato, kad dirbu, rodo „liuks“. Geros širdies žmogus.
– Kaip jaučiatės dirbdama valytoja Rokiškyje?
– Esu suvalkietė. Vilniuje ir Rokiškyje daugybę metų dirbau pardavėja. Grįždavau namo vėlai. Vyras pykdavo. Nusprendžiau, kad reikia kito darbo. Iš pradžių valyti Rokiškyje man buvo gėda. Tarsi kokie viešieji darbai. Prieš devynerius metus manęs klausdavo: „Kokį tu nusikaltimą padarei, kad čia dirbi?“ Paskui įpratau prie darbo ir pamilau miestelį.
Mano antrasis vyras Raimondas yra rokiškietis, todėl ir atsidūriau čia. Gyvename Skemuose. Darbe, „savo Respublikoje“, esu laisvo oro direktorė, „šiūpliuoju“ Respubliką. Man patinka bendrauti su žmonėmis. Apie mane kalbama: „Jei Aelita nežino, kas nutiko Respublikoje, vadinasi, nežino niekas.“ Kokia nelaimė netoli Respublikos gatvės – tuoj pažįstami man skambina klausti, kas nutiko. Žmonės pasitiki manimi. Būna, išsikalba, išlieja savo nedideles problemas.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
