Praėjusių metų pabaigoje vykęs televizijos projektas „Triumfo arka“ mūsų kraštiečiui, talentingam solistui Andriui Apšegai buvo išbandymų metas ne vien profesine prasme. Tomis dienomis jam prireikė stiprybės ir dėl paties artimiausio žmogaus išėjimo… Bet panašu, kad tas laikas karjerą televizijoje tik pradėjusio jauno žmogaus nesužlugdė, atvirkščiai – sustiprino. Šiandien jis rengiasi dviem tarptautiniams konkursams užsienyje, tačiau ateities neplanuoja, sako, jog įvykiai jam niekad nesiklosto pagal sudėliotas taisykles ar punktus, o gyvenime jau būta juodo ir balto, pasimetimo ir sėkmės…
Asmenybę formavo močiutė
Andrius gimė Pandėlyje ankstyvą pavasarį. Augo su močiute ir mama. „Tėčio mano gyvenime kaip ir nebūta, nors geografiniu atžvilgiu žiūrint, jis buvo ir yra visai šalia“, – atviras rašinio herojus. Prisipažįsta, kad asmenybę formavo, ugdė ir daugiausia juo rūpinosi močiutė. Septynerių pradėjo lankyti Pandėlio vidurinę mokyklą, devynerių, močiutės įžvalgų dėka, – meninio lavinimo centrą, kuris ir buvo jo kaip solisto formavimosi pradžių pradžia.
Šiandien kelią į žvaigždes jau pradėjęs rašinio herojus negaili gerų žodžių ir dėkingumo buvusioms auklėtojoms V.Adomėnienei, V.Sirgedaitei, pirmajai mokytojai V.Kulikauskienei. Dainuoti meninio lavinimo centre pateko pas mokytoją, su kuria ir šiandien labai artimas, dalijasi ne tik pergalių džiaugsmu, bet sulaukia pagalbos ir sunkiomis akimirkomis. „Vilma Likienė ne tik davė pirmuosius muzikinius ir vokalinius pagrindus. Maža to, ji man skiepijo meilę muzikai, dainavimui, o tai daug svarbiau už teorinius ir techninius dalykus“, – prisimena vos daugiau nei 20-ies solistas. Pati p. Likienė apie Andrių kalba kaip apie savą: ir kavos gerti, ir prie Kūčių ar Velykų stalo jie dažnai sėdi kartu. Sveikina Andrius mokytoją ir per mamos, ir per mokytojo, ir per Valentino dieną. „Aš jo visuomet laukiu“, – atvirauja p. Vilma. Ji savo mokiniui ne kartą sakė: „Nenustok dirbti, nes tavo vietoje atsiras kitų.“ Ir ne veltui. Šiandien mokytoja pastebi, kad Andrius – iš tų retų išimčių, kurios tiek skiria savęs tobulinimui ir visiškai neturi laiko vaikščioti po kavines.
Labai norėjo dainuoti
Andriaus žodžiais, dainuoti, „eiti tuo įdomiu ir paslaptingu keliu“ provincijoje, Pandėlyje, buvo velniškai sudėtinga. Bent jau muzikiniu atžvilgiu, profesionalumo prasme. „Dabar jau suprantu – aš labai norėjau dainuoti“, – šypsosi jaunas vyras. Tuo metu jis neturėjo jokių idealų, net nesuprato, kokia viso to prasmė, ar apskritai turi sugebėjimų. Jam tai net nerūpėjo. „Kai atėjo paauglystė, viskas galvoje susisuko, mečiau. Paskui vėl grįžau, nes be dainavimo buvo tuščia, neturėjau kur savęs įprasminti“, – atviras rašinio herojus.
Vos baigęs dešimt klasių jis paliko Pandėlį, išvažiavo į Panevėžį ir nuo septyniolikos gyveno savarankiškai. Ten, E.Sargautytės dainavimo klasėje, baigė tuometinę Panevėžio konservatoriją. Paskui gyvenimo keliai jaunuolį nuvedė į Kauną, Muzikos ir teatro akademiją, dėstytojų S.Martinaitytės ir A.Eitmanavičiūtės dainavimo klasę.
Šiandien studijuoja jau trečiame kurse ir, „būdamas dar vos apsiplunksnavęs“, gali teigti, kad jam sekasi. „Už savo bendraamžius konkrečiai šioje srityje esu gal daugiau pasiekęs. O už pastangas tiesiant man kelią profesionalumo link esu labai dėkingas savo dėstytojoms“, – sako jaunasis solistas.
Vienas sunkiausių periodų
Andrius prisipažįsta, kad jį viešai išgarsinęs televizijos
projektas „Triumfo arka“ buvo vienas sunkiausių periodų gyvenime. „Viskas būtų lyg ir normalu“, – apie tai pradeda kalbą pašnekovas. Juk jaunam žmogui atsiveria naujos erdvės, didžiulė scena, iš kurios jį mato visa šalis, akompanuoja orkestras. Juk normalu, Andriaus žodžiais, kad turi kinkos drebėt.
Deja, prie viso šito reikia pridėt močiutės mirtį. Svarbiausias žmogus išėjo jam dainuojant Lenkijoje. Ne gana to, po kelių dienų Andrius pirmą kartą turėjo dainuoti „Triumfo arkoje“ būdamas tikruoju dešimtuko nariu. Šiandien sako, kad netektis turėjo didelės įtakos jo susikurtam ir per visą laidos laiką kuriamam įvaizdžiui. „Norėjau būti kitoks, atsipalaiduoti, negalvoti apie nelengvą realybę, būti natūralus ir humaniškas bendraujant, o tai man įprasta. Bet…nesinori seilėtis ir atvirauti apie tai, koks žmogus mane paliko. Tai ne senutė, pas kurią augau, nes nebuvo kitos išeities… Ne, tai žmogus, kuris daugiausia prisidėjo prie mano gerovės, kuriam liksiu visada dėkingas už tai, ką jis man davė“, – nuoširdus Andrius. Jis pripažįsta: „Kaip bebuvo sunku, pasibaigęs projektas suteikė daug visapusiškos stiprybės, patirties ir panašu, kad nesužlugdė, o sustiprino.“
Konkursai
Mūsų kraštiečio, nuskynusio laurus ne viename tarptautiniame konkurse, po poros savaičių laukia dar du tarptautiniai išbandymai, kurie vos su kelių dienų pertrauka vyks Slovakijoje ir Čekijoje. Šiuo metu Andrius jiems ir skiria daugiausia laiko. Praėjusią vasarą kartu su S.Martinaitytės klasės studentais L.Mikalausku ir jau studijas baigusiu E.Bavikinu paruošė operą – pastišą „Pagarbinkime Lietuvą“ pagal lietuvių kompozitorių operų arijas. Su šia programa dainavo daugelyje festivalių (Pažaislio, Druskininkų „Vasara su Čiurlioniu“, Tytuvėnų). Projektas, Andriaus žodžiais, sulaukė didelės sėkmės.
Apie laimę ir sėkmę
„Kaip ir visiems, man kartais reikia labai nedaug, o kartais vis negana ir kažko trūksta tai laimei“, – nuoširdus pašnekovas. Sėkmė, kaip jis supranta, tai toks dalykas, kuris proporcingai priklauso nuo paties. „Kiek tu jai leisi tave paliesti, tiek ir turėsi jos, sekasi tiems, kurie dirba. Nuoširdžiai, iki galo“, – savo mokytojos Vilmos žodžius tarsi atkartoja buvęs mokinys.
Apie pragyvenimą
Honorarai, kuriuos gauna koncertuodamas „tokiam studenčiokui“ kaip jis, mano, yra pakankami. Už juos Andrius, neturėdamas nuolatinės artimųjų paramos, sakė sugeba pragyventi mieste ir nusipirkti ne tik „dešros su sviestu“, bet ir „porą batų, kai senieji baigia kadenciją“. Pinigai, anot pašnekovo, nėra jo siekiamybė. Jie, kaip ir daugeliui meno žmonių, jam reikalingi elementariai buičiai, fiziologiniams poreikiams tenkinti. Tik štai konkursai nėra tokie pigūs, kaip norėtųsi. „Todėl tik kai pavyksta rasti rėmėjų, mintys apie kelionę tampa realesnės“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.
Kaip vieną iš pavyzdžių Andrius mini Pandėlio verslininką Valdą Pipiką. Sako, esąs sužavėtas šio žmogaus dosnumu ir pasiaukojimu. O V.Likienė priduria, kad pandėliečiai, renkantys lėšas kalėdinių koncertų bažnyčioje metu ar kitokiais būdais, draugiškai „leidžia Andrių į tuos mokslus“. „Nes jis – mūsų vaikas. Pandėliečiai labai didžiuojasi Andriumi, o jam palaikymas irgi, drįsčiau manyti, svarbus“, – sakė p. Likienė.
Apie ateitį ir patriotizmą
Andrius sako, jog apie ateitį per daug negalvoja ir nekuria grandiozinių planų. Mat spėjo patirti, kad „su tokia sistema“ jam nelabai sekasi, jo gyvenime įvykiai niekad nesiklosto pagal detaliai sudėliotus punktus. „Tiesiog darysiu tai, kas man patinka, o kuo tapsiu, kur būsiu po penkerių, dešimties metų – nežinia. Bet kokiu atveju, turėsiu tiek, kiek būsiu vertas“, – mąsto kraštietis. Apie šeimą jis irgi dar negalvoja. Gal todėl, kad neturi draugės, kurią mylėtų ir kurtų su ja bendras vizijas. Šiandien ta draugė, „vienintelė ir nepakartojama“ – muzika.
Ir dar. Jam „truputį baugu“ dėl stabiliai statistiškai augančios emigracijos. Pačiam nesinori iš Lietuvos kelti sparnų nei šiandien, nei ryt. Mat čia jo namai, ir jausis labai laimingas, jei nors kiek galės prisidėti prie šalies kultūrinio klestėjimo.
Reda Milaknienė
