Kiekviename žmoguje rusena poezijos kibirkštėlė, tačiau ne kiekviename ji įsidega. Šetekšnietė Danutė Mažeikienė – viena iš to nedaugelio. Ir tai atsitiko gal prieš dešimtį metų, kai „Gimtasis Rokiškis“ išspausdino jos pirmą eilėraštį. Per tą dešimtmetį nemažai nuveikta: p. Danutės poezija spausdinta Rokiškio literatų kūrybos almanachuose, o 2005 metais išėjo jos pirma ir kol kas vienintelė poezijos rinktinė „Ilgesio žalvarnė“.
Kartu su savo Benu p. Danutė užaugino tris sūnus ir dukterį. Nuo mažens jiems buvo skiepijamas poezijos supratimas, visi jie bando eiliuoti. O ar susidraugaus su poezija penki Danutės anūkai, spręsti dar ankstoka. Tikėkime. Šiandien spausdiname pluoštelį naujų Danutės eilėraščių, kurie galbūt įeis į jos antrą kūrybos knygutę.
Širdis prabilo…
Ar ne per vėlai?
Mieloji mano, gal nebereikėjo?
Sumirgo godos
Lyg vandens ženklai,
O kūnas žemės vieškeliais dulkėjo…
Kodėl ir kam?
Kur viso to esmė,
Kai laiko smiltys jau bemaž auksinės?
Ką reiškia paukščiui
Alkanam giesmė
Ir margos plunksnos ant randų krūtinės?..
Ar tu gali?
Ar tu gali upelį sustabdyti,
Kad nealmėtų vandenys žali?
Ar tu gali šešėlį pasivyti
Arba pabėgt nuo jo toli toli?
Ar tu gali nuskint lelijos žiedą,
Kai supas jis kaip gulbė ežere?
Ar sulaikyti ašarą, kai rieda?
Ar ištirpdyti tamsą vakare?
Bet tu gali uždegti žiburėlį,
Tada tamsa šiek tiek išsisklaidys…
Bet tu gali prisijaukint šešėlį,
Gyventi taip, kaip liepia tau širdis…
Visa poezija šeštadienio “Gimtajame…”
