Didžiausias džiaugsmas senatvėje – anūkai. Gintautas Kancevičius su jauniausia anūke Ieva.
Didžiausias džiaugsmas senatvėje – anūkai. Gintautas Kancevičius su jauniausia anūke Ieva.

Prieš pokalbį su savo bendraamžiu „Gimtuoju…“ Salų kaimo (Kamajų sen.) gyventojas Gintautas KANCEVIČIUS kuklinosi sakydamas, kad nugyveno paprastą, niekuo neypatingą gyvenimą. Tačiau paaiškėjo, kad jis dirbo istorinį darbą – įžiebė šviesą ten, kur jos nebuvo.

Vienintelis prisiminimas
Būsimasis elektrikas, vėliau automobilių elektrikas ir vairuotojas gimė Nevierių kaime, Salų apylinkėje. Penkių vaikų šeimoje Gintautas buvo jauniausias. „Gyvenome vienkiemyje, tėvai turėjo miško, žemės. Tėtė buvo pastatęs vėjo malūną, bet atėję rusai liepė jį nugriauti. Miltus maldavome ne tik sau, bet ir kaimynams. Tėvas buvo nagingas, viską pasidarydavo pats“, – pasakojo pašnekovas.
Užsiminus apie istorinę G. Kancevičiaus gimimo dieną – 1944 m. liepos 13-ąją, kai Raudonoji armija okupavo Vilnių, vyriškis patikslino: „Ne okupavo, bet išlaisvino nuo vokiečių. Viskas susipainiojo. Anksčiau miško brolius vadino banditais, o juos naikinusius stribus dabar laiko banditais. Partizaninio karo nelabai pamenu, nes dar mažas buvau. Tik atsimenu, jog pokario metu vienintelį kartą teko susidurti su nepažįstamuoju, nežinia iš kur atėjusiu į mūsų gryčią. Pamenu, ant kertės jis pasikabino automatą. Toks karo vaizdas išliko mano atmintyje. Tuo metu frontas buvo ties Lietuva. Raudonoji armija varė vokiečius namo.“
Pašnekovas prasitarė mėgęs fotografuoti, o ir nuotraukas ryškindavo pats. Tad nuotraukose įamžintas ne vienas svarbus įvykis. Bevartant fotoalbumą, „Gimtojo…“ bendraamžis pasakojo nuotraukose slypinčias istorijas: „Va, kokią istorinę nuotrauką išsaugojau – Jakovo Smuškevičiaus paminklo atidengimo iškilmės, į kurias atvyko kosmonautas Germanas Titovas. Nuotrauka daryta 1969 m.“

Elektriko profesiją pasirinko tada, kai dar nebuvo elektros
Prasidėjus melioracijai Kancevičiai iš vienkiemio persikėlė gyventi į Salas. Šeima persikraustė į gyvenvietę, persivežė ir senąjį savo namą, kuris stovi iki šiol.
7 klases Gintautas baigė Kamajuose. Mėgino įstoti į profesinę mokyklą, bet nepavyko, nes buvo per jaunas. Metus dirbo laiškininku, o 1961-aisiais baigė elektrikų kursus Pandėlio profesinėje mokykloje. „Bendramoksliai, tarp jų ir aš, buvome vadinami juodvarniais, nes mūsų  uniforminės kepurės buvo juodos“, – rodydamas kurso draugų nuotrauką pasakojo pašnekovas ir pridūrė: „Dažniausiai į elektrikų kursus žmones siųsdavo kolūkių valdybos, nes tuo metu kolūkiai buvo pradėti elektrifikuoti ir trūko specialistų. Aš elektriko profesiją pasirinkau savo noru, nes man patiko ši sritis. Tiesa, 1961 m. mūsų namuose dar nebuvo valstybinės elektros. O štai Kamajuose, kai mokiausi vyresnėse klasėse, elektra jau buvo, internate šviesdavo lempos. Dyzeliniai varikliai sukdavo kardaninius velenus ir miesteliui tiekdavo šviesą.“

„Žmonės nebuvo matę elektros“
Šeštojo dešimtmečio pirmojoje pusėje Gintautas dirbo Obelių remonto ir techninio aptarnavimo stotyje, elektrifikuodavo kolūkius, vėliau – Anykščių statybos montavimo valdyboje, tiesė auštos įtampos linijas. Paklaustas apie darbo procesą, buvęs elektrikas aiškino paprastai: „Reikėjo įkasti stulpus, nutiesti laidus ir juos sukabinti. Daug laipiojau į stulpus. Nors ir dirbau aukštalipio darbą, tačiau grožėtis vaizdais nebuvo kada.“
Pasakodamas apie elektriko gyvenimą, pašnekovas jį vadino kaip gyvenimą ant ratų, mat jam tekdavo dirbti įvairiose vietovėse. „Buvo pati elektrifikavimo pradžia. Darbo daug. Kartą viename Švenčionių rajono kaime reikėjo įvesti elektrą. Tos gyvenvietės žmonės iš viso nebuvo matę elektros, nė nežinojo, kas tai yra. O ir lietuviškai nekalbėjo, nes visi buvo lenkų tautybės. Vos vieną jaunuolį radome lietuviškai šnekantį. Kai įvedėme elektrą į aštuonias tarpumiškėje stovėjusias trobas, vietiniai mums, elektrikams, puotą iškėlė“, – šypsojosi vyriškis ir pastebėjo, kad jo namuose, Salose, elektra įvesta apie 1968 m.: „Kai grįžau iš armijos, elektros namie dar nebuvo.“

Lengva karinė tarnyba Pamaskvėje
Septintojo dešimtmečio viduryje Gintautas tarnavo kariuomenėje Pamaskvėje. „Armijoje išmokau rusų kalbą, įgijau automobilių elektriko specialybę. Tarnyba buvo lengva. Sakydavau, kad galiu ir antrą kartą tarnauti. Sunku būdavo tiems, kas lakstydavo, o aš dirbau automobilių elektriko darbą – reikėdavo pakrauti akumuliatorius. Gyvenau ne pagal kareivišką režimą. Akumuliatorinė buvo už kelių kilometrų nuo kareivinių, miške. Iki darbo vietos reikėjo eiti pėsčiomis, grįždavau tik vakarienės. Stipriai kontroliuojamas nebuvau. Žinoma, sargybon eiti reikėjo, bet panašių veiklų teko nedaug. Du kartus dalyvavau parade Raudonojoje aikštėje. Ruošiau mašinas, kad pasirodymo metu šios neužgestų. Prieš paradą Maskvoje gyvenau du mėnesius“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Gyvenimas po tarnybos
Iš Pamaskvės Gintautas grįžo 1966 m. gruodį. „Po tarnybos įsidarbinau Rokiškio autotransporto kontoroje. 1971 m. grįžau į Salas, nes tarybinio ūkio direktorius prašė ir algą gerą prižadėjo. Jau buvau vedęs. Mano žmona Danutė. Susipažinome Rokiškyje. Ji dirbo sūrių gamykloje. Įmonės buvo gretimai, per tvorą pasimatydavom“, – pasakojo vyriškis. Gintauto žmona prideda: „Dar į šokius eidavom. Susipažinome, kaip dažnai būna, per draugus. Pajutęs simpatiją pradedi daugiau bendrauti, dažniau šokti“. Gintautas patikslina: „Šokiai Rokiškyje būdavo parkelyje, kur dabar atminimo akmenų prikalta (paminklas Sovietinės okupacijos aukoms atminti – aut. past.). Vasarą ten šokiai vykdavo, o žiemą – dvare, šokių salėje. Dvaras tada buvo kultūros namai, ten visi daugiausia rinkdavosi. 1970 m. metais susituokėme, vestuvės, kaip tada dažnai būdavo, vyko dvare.“
1971 m. jauna šeima grįžo į Salas. „Pradėjom statytis šiuos namus, tėvams padėjom. Elektriku nebedirbau, nes statybų metu reikėjo transporto, todėl buvau vairuotojas. Seniau žmonėms trūko transporto. Po darbų važiuodavau akmenų ar kitų statybos priemonių atvežti. Dirbau ten, kur buvo reikalinga ne tik mašinisto, bet ir elektriko specialybė: šieno miltų agregate, linų džiovykloje.  Bet daugiausia teko vairuoti, nes elektriko darbas buvo sezoninis.”

Sovietinio gyvenimo ypatumai
G. Kancevičius  prisimena, kad kolūkyje nebuvo galima uždirbti didesnės algos nei pirmininko: „Susidūriau su šia taisykle, kai dirbau linų džiovykloje. Darbas trukdavo visą parą. Dieną priimdavau sėmenis, tada kuldavau, o naktį jie krosnyje džiūdavo. Nors sėmenų džiūvimą reikėjo prižiūrėti, bet spėdavau ir mašinoje numigti. Į namus net neparvažiuodavau. Tada mano atlyginimas buvo didesnis už pirmininko. Bet nubraukė mano uždirbtus pinigus, nes esą pirmininko pranokti dar negaliu. Kitą kartą į pagalbą pasiėmiau 14-metį sūnų ir darbo valandas pradėjau rašyti ne tik savo, bet ir jo vardu. Taip aš jį, dar moksleivį, išmokiau dirbti.“
Paklaustas,  ko labiausiai trūko sovietmečiu, Gintautas nepradeda iš karto bėdoti: „Apsipirkti važiuodavom į Rygos turgų. Ten daugiau apavo būdavo, drabužių moterims. O latviai pas mus važiuodavo dešrų pirkti. Seniau turgus maisto produktais, o ne „skarmalais“ užverstas buvo. Bet dešrų sovietmečiu ir čia neužtekdavo, nes visos „iškeliaudavo“ į Rusiją. Utenoje buvo net vagonus privirinę prie bėgių, kad mėsos neišvežtų. Kilo skandalas. Geresnę produkciją į Rusiją išveždavo, o čia likdavo „šlapianka“. Užsienietiškų prekių nė neregėjome. Gal seniau žmonės mažiau reiklūs buvo. Apsirengt, pavalgyt turėjom. Valgėme daugiausia naminį maistą. Nebuvo jau taip blogai. Kas tingėjo dirbti, tie prastai ir gyveno. Nors tada įdarbindavo kiekvieną, bet nevienodai visi jėgų į darbą įdėdavo, o algas vienodas mokėjo. Tai, mano galva, neteisinga.“

Gyvenimas sulaukus 70-dešimties
„Gyvenimas keičiasi su amžiumi. Kol buvom jauni, dirbdami labai nepavargdavom. Reikėjo 8 valandas išdirbti, o ir namie savas ūkis laukdavo. Reikėjo prisišienauti, malkų pasirūpinti, ir visa kita. Jaunam viskas arčiau atrodė –  būdavo, vairuotoju dirbdamas mašinoje kretėdavau 12 valandų, ir nieko, o dabar ir sostinę, regis, labai toli pasiekti. Jau sveikata ne kažin kokia. Operacija man atlikta, su širdies vožtuvu „klebu“ jau 15-us metus. Visis vaikai turi savus gyvenimus, šeimas, bet gyvena Rokiškio rajone, tai atvažiuoja, aplanko, pradžiugina anūkais.
Didelės jubiliejaus šventės G. Kancevičius neplanuoja. Lauks suvažiuojant vaikų ir keleto draugų. O paprastos dienos „Gimtojo…” bedraamžiui slenka, kaip pats apibūdino, „pavienodai”. Atrodo, kad Gintautui Kancevičiui reikia visai ne daug – ramių dienų.

Gabija Karlonaitė

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: