Iki Kalėdų liko pora savaičių. Per jas šurmuliuos prekyba eglutėmis ir miškininkų tradicinė eglių šakų dovanų akcija. Pagal gero ūkininkavimo tradicijas metams baigiantis laikas apžvelgti ir įvertinti nuveiktus darbus, iškilnoti pajamų krepšelį bei aptarti svarbiausias problemas. Kokiais rezultatais bei nuotaikomis Kalėdas pasitinka ir ateinančių metų laukia Rokiškio miškų urėdija? Miškų urėdą Benjaminą SAKALAUSKĄ (nuotr.) kalbina „Gimtojo Rokiškio“ korespondentė Aldona MINKEVIČIENĖ.
– Esate tik aštuoni mėnesiai prie Rokiškio miškų urėdijos vairo, bet miškų valdymo Jūsų patirtis – keli dešimtmečiai. Prieš gerą pusmetį sakėte, jog šie veiklos metai didelių pelnų nežada. Dabar jau turbūt plika akimi matyti, kas dedasi urėdijos pinigų krepšelyje?
– Nors iki metų pabaigos liko daugiau nei pora savaičių, bet veiklos rezultatai jau aiškūs. Visi planuoti būtiniausi miško tvarkymo darbai bus užbaigti, planai įvykdyti. Galiu pasidžiaugti – metus baigsime pelningai. Tą pasiekti pavyko urėdijoje įjungus griežtą taupymo režimą. Tiesa, pelnas bus nedidelis – urėdijos metinės pajamos, palyginti su praėjusiais metais, mažesnės apie 300 tūkst. eurų. Jau anksčiau esu sakęs, kad pajamų kritimo priežastis – šiemet smarkiai sumažėjusi medienos pardavimo kaina.
– Norėtųsi tikėti, jog Kalėdas miškininkai sutiks ramia širdimi. Bet pastarosios dienos urėdijoms nebuvo maloniausios: vienas šalies medienos verslo atstovas viešai pasiuntė „dovanėlę“ – pažėrė urėdijoms galybę priekaištų dėl neefektyviai naudojamų miško išteklių, privataus medienos verslo žlugdymo, nenoro bendradarbiauti ir t. t. Turbūt tokia retorika Jūsų nebenustebino?
– Kadangi dabar adventas – susikaupimo, apmąstymų, susitaikymo laikotarpis, atsakysiu švelniai poetiškai: tie patys sparnuočiai tas pačias giesmeles gieda. Jeigu būtų pavasaris, sakyčiau, kad taip nutinka dėl vitaminų stygiaus. O gal užklupo lengva depresija dėl saulės šviesos trūkumo (juokiasi – aut. past.). Pavasarį nepavyko išardyti urėdijų (ačiū Seimo Aplinkos apsaugos komitetui ir visiems 103 Seimo nariams, mąstantiems valstybiškai ir turėjusiems valios neleisti sugriauti valstybinių miškų valdymo sistemos), metams baigiantis vėl užkurtas urėdijų juodinimo katilas, o garas paleistas viešai tam, kad apie „blogąsias“ urėdijas sužinotų plačioji visuomenė.
– Betgi visuomenė nėra kvaila ar neišmananti: ji žino, kas tiesia rankas į tautos turtą – valstybinius miškus, ir kuo tokia „pertvarka“ kvepia… Gruodžio 8 d. rajono savivaldybėje buvote susitikęs su seniūnijų seniūnais. Jie – ne miškininkai, bet klausinėjo, kas laukia valstybinių miškų ir kaip juos apsaugoti nuo galimos parceliacijos. Taigi ne tik miškininkams, bet ir visuomenei rūpi…
– Psichologai sako, jog 6 kartus pakartotas melas gali būti priimtas kaip tiesa. Urėdijų viešo juodinimo adresatas – ne vien visuomenė, o ir politikai, turintys įtaką ir galią keisti įstatymus.
– Paminėtos verslo grupės atstovas teigia, kad urėdijos valstybinius miškus valdo neefektyviai, mažas jų indėlis į valstybės biudžetą. O Jūs man pateikėte oficialią statistiką, kurioje juodu ant balto parašyta, kad šalies urėdijos dirba efektyviai. Paaiškinkite rajono gyventojams, kaip čia yra, kad tie patys faktai ir skaičiai interpretuojami absoliučiai priešingai?
– Pasakysiu paprastai: kai balta norima pateikti kaip juoda, priežastys glūdi kitur, o faktai ir tiesa juodintojams – didžiausias priešas. Kai „kolchozinio“ pirmininko mąstymu besivadovaujantis žmogus turi daug pinigų, matyt, protingas įsivaizduoja esąs tik jis vienas, o visi kiti – „runkeliai“. Priminsiu kelis faktus. Efektyvus išteklių panaudojimas įvertintas 2012 metų Jeilio universiteto (JAV) ataskaitoje, kurioje Lietuva pripažinta geriausiai pasaulyje tvarkanti miškus iš 132 valstybių. Šį faktą urėdijų oponentai visaip stengiasi nuslėpti. Mūsų mokslininkų parengtoje 2012 m. apžvalgoje „Miškų urėdijų veiklos efektyvumo įvertinimo alternatyvų tyrimai“ taip pat teigiamai įvertintas valstybinių miškų valdymas ir išteklių naudojimas. Mokesčiai, mokami iš valstybės miškų sektoriaus į valstybės biudžetą, yra didžiausi Europos Sąjungoje ir nuo 1995 iki 2011 metų padidėjo net 16 kartų.
– Nepaskelbtame kare dėl urėdijų naikinimo neseniai iš po skverno ištrauktas naujas „koziris“ – EBPO (ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, jos narės (valstybės) diskutuoja, dalijasi patirtimi bei plėtoja naujas ekonominės, socialinės politikos gaires, kurios vėliau perkeliamos į praktinį valstybių gyvenimą) pažyma, kuri, kaip skelbiama, nepalanki urėdijoms.
– EBPO išvados apie mūsų šalies valstybinių miškų valdymą neteisingai interpretuotos. Teigiama, kad reikia naikinti be reikalo atsikartojančias administracines funkcijas. Tikiu, kad valstybinių miškų politiką formuojančios institucijos gerbiamus užsienio ekspertus informuos apie jiems pateiktą neteisingą ar netikslią informaciją. Šios pažymos pagrindu viename nelietuviško kapitalo laikraštuke paskelbta, kad pažymos nuostatuose esą reikalaujama naikinti 42 urėdijas, nors pažymoje siūloma išnagrinėti 42 urėdijų darbą: ar efektyviai naudojami ištekliai, valdymo tobulinimą ir skaidrumą. Taigi pažyma viena, o interpretacijos skirtingos. Artėjant Seimo rinkimams šia pažyma, manau, bus vis aktyviau mosuojama, nes noras išdraskyti urėdijas labai didelis. Ir prieš 5 metus buvo Lietuvoje sukurptas, tačiau iš Briuselio atsiųstas panašus popiergalis, bet Seimo Aplinkos apsaugos komitete nutarta jo nenagrinėti.
Mūsų visuomenė turi žinoti, kad atskirų medienos „magnatų“ siekis vienose rankose sukurti medienos monopolį įvertintas specialiųjų tyrimų tarnybos: ji pateikė išvadas, kad smarkiai išaugtų korupcijos rizika, nes vienai įmonių grupei tektų apie 60 proc. medienos pardavimų. Tokia situacija neigiamai paveiktų mažesnius medienos rinkos dalyvius. Lenkijoje, kuri yra EBPO narė, miškų sektorius valdomas analogiškai kaip Lietuvoje: konsoliduotas valstybinių miškų valdymas yra Generalinė miškų direkcija. Medienos Lietuvos rinkai pateikiama pakankamai, o pardavimo kainos visais metais yra mažesnės nei kaimyninėse valstybėse.
– Ką gali šioje kovoje urėdijos? Pagaliau ar Jums nebaugu (ir ar išmintinga?!) stoti už urėdijų išlikimą? Turiu omenyje, kad į medienos verslo „imperijos“ vieno vadovų mestą griežtą kritiką bei kaltinimus verslo žlugdymu ne tik urėdijoms, bet ir Vyriausybei, valstybinių miškų valdymo institucijoms, oficialios pozicijos lyg ir nėra?
– Tikiuosi, reakcija bus. Miškininkų bendruomenė ištikima savo profesijai ir prievolei tausoti miškus, kad jie išliktų kitoms kartoms. Esu Sibire grūdintas, turiu didelės valstybinių miškų valdymo patirties ir puikiai jaučiu siekiamų „pertvarkų“ niuansus. Todėl negaliu tyliai kamputyje tūnoti. Manau, ir miškininkus vienijanti profesinė sąjunga išsakys savo nuomonę.
– Sakoma, jog į kovą atvirame lauke stojantis priešas geriau nei tykantis iš pasalų it pasalinis šuo. Medienos grupės vieno vadovų viešo interviu teiginys, jog grupei turėtų būti sudarytos galimybės apsirūpinti lietuviška mediena už jai „palankią kainą“, rinkos dėsnių valdomame pasaulyje primena pasaką apie auksinę žuvelę… Galima pašmaikštauti, jog Kalėdų laikotarpiu ne vienam paaštrėja noras tikėti stebuklais ir jų laukti. Prie žemės arti esantys urėdijos miškininkai panašiais stebuklais turbūt netiki. Ko palinkėsite jiems artėjančių švenčių proga?
– Tikėjimo pasirinkta profesija ir miškininkams patikėta misija. Tvirto stuburo, vienybės. Dėkoju visiems kolegoms, nes tik tvirti ir nepalenkiami kaip ąžuolai galime įveikti sunkumus, įgyvendinti suplanuotus darbus. Linkiu visada turėti vilties, valios, išminties, drąsos atvirai reikšti savo nuomonę. Kad niekada neužvaldytų baimė. Patys šilčiausi linkėjimai urėdijos miškininkams, jų šeimoms, privačių miškų savininkams, partneriams, mūsų jauniesiems miško bičiuliams mokyklose ir juos globojantiems pedagogams, taip pat ir rajono žmonėms, kuriems rūpi ir brangus miškas. Visiems – šviesiausių šventinių emocijų, darnos, sveikatos, prasmingų darbų besibaigiančiais ir ateinančiais metais.
– Dėkoju už pokalbį.
Aldona Minkevičienė
