Rugpjūčio pradžioje Apūniškio miške (Juodupės sen.) įsikūrė Rokiškio rajono jaunųjų šaulių keturių dienų sukarinta stovykla: 27 Rokiškio, Juodupės ir Pandėlio jaunieji šauliai dalyvavo kariniuose mokymuose, išbandė galimybę įrodyti esą puikūs šauliai.
Priekaištų neturėjo
Anot Lietuvos šaulių sąjungos Panevėžio apskrities šaulių 5-osios rinktinės Rokiškio jaunųjų šaulių 9-osios kuopos vado Algio Veikšio, jaunųjų šaulių stovykla reikalinga šauliukams “suvienyti” – Pandėlio, Juodupės ir Rokiškio kuopos per menkai viena kitą pažįsta. Be to, stovyklos jaunimas turi galimybę geriau įsisavinti karinės topografijos ir taktikos paslaptis. Juk visiems aišku: šauliu negali vadintis tas, kuris nesiorientuoja miške, nesuvokia, kur yra Šiaurė, o kur – Pietūs, priešo link sėlina kaip koks kerėpla, o ištvermės turi tiek pat, kiek ir pavargęs senelis.
Keturių dienų jaunųjų šaulių stovykla – įvykis rajone. A.Veikšys neatmena laikų, kada tokia stovykla bebuvo. “Prieš dešimtmetį arba du… Keturias dienas palapinių miestelis miške, ko gero, niekada ir nestovėjo…” – spėliojo jis.
Vadas A.Veikšys stovyklos viršininku neatsitiktinai paskyrė atsargos leitenantą, 9-osios kuopos I būrio vadą Aleksandrą Melnikovą. Šis jaunas vyras supranta šaulių sukarintos stovyklos taktiką ir tikslus.
Pandėlio 13-osios kuopos vadė Rima Žukienė, Juodupės 4-osios kuopos vadas Zenonas Viduolis ir Rokiškio 9-osios kuopos būrio vadas A.Melnikovas į Apūniškio miško stovyklą atvyko su 27 šauliukais. Jie buvo suskirstyti į tris būrius, ir netrukus nuskambėjo komanda: “Stovyklavietes į-si-rengt!”
Įvertinti pirmosios užduoties atvyko Panevėžio apskrities 5-osios šaulių rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Vladas Petkevičius. Jis nepareiškė nė menkiausio priekaišto. Tačiau ir po patikrinimo karinės parengties įtampa neatslūgo: krosas, sportinės maudynės Miliūnų ežere, rikiuotė, kvadratas, laužavietės ir kliūčių ruožo įrengimas, stovyklavietės sargyba, vado A.Melnikovo karinės taktikos ir topografijos pamokos…
Karas yra karas. Pasirengimas jam – irgi ne kokia kaimo jaunimo vakaronė.
Tapti rėmėjais
Trečiąją stovyklavimo dieną į jaunųjų šaulių stovyklą atvyko rajono policijos pareigūnai. Policijos komisariato viršininkas Stasys Meliūnas, Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininkė Jūratė Jakšienė, vyresnioji specialistė Jolita Baltrūnienė bei tyrėjai Vidas Baltrūnas, Vaiva Čaponkienė ir Andrius Smalstys.
Į jaunuolius, vilkinčius karine apranga ir sunkiai atpažįstamus dėl veido maskuotės, kreipėsi komisaras S.Meliūnas.
“Gera matyti jaunąją kartą, ugdančią savyje patriotizmą, besistengiančią pažinti jaunojo kario mokyklą. Neabejoju, ateityje jūs būsite šaunūs kariai. O gal susižavėsite ir mūsų profesija, kovosite su nusikalstamumu”, – tėviškai kalbėjo jis.
Policijos pareigūnė J.Baltrūnienė šauliams papasakojo, kaip tapti policijos rėmėju. Pirmiausia reikia pilietiško apsisprendimo bendradarbiauti su policija ir beveik kariško pasiryžimo saugoti viešąją tvarką. Pastarąja misija neabejoja nė vienas, bent kartą pabuvojęs miesto ir kai kuriuose mokyklos renginiuose. Ketinantiesiems tapti policijos rėmėju ypač nelengva užduotis – būti pavyzdžiu kitiems: nevažinėti dviračiu be šalmo, sudrausminti tėvą, jei vairuodamas jis kalba mobiliuoju, rodyti pagarbą visiems bendraklasiams.
Iš 27 rikiuotės jaunųjų šaulių keliems buvo įteikti policijos rėmėjo pažymėjimai, o atšvaitus gavo visi.
Komisaras S.Meliūnas spaudė šauliukams ranką ir linkėjo kareiviško sutarimo.
Iškart po oficialios dalies į pareigūnę J.Baltrūnienę kreipėsi jaunasis šaulys Kristupas Skuturna.
“Pareigūne, norėčiau tapti policijos rėmėju. Dar neturiu 14 metų. Kaip įsakysite elgtis?” – klausė jis.
Kaip sako žili senoliai, karai – jauniems. Tad ir moksleiviui K.Skuturnai bus padaryta išimtis: svarbu, kad jis parašytų prašymą ir gautų klasės auklėtojos raštą, patvirtinantį nepriekaištingą jo būdą.
Geriausia specialybė
Policijos pariegūnai ir jaunieji šauliai susėdo aplink laužą. Jaunimas pareigūnams galėjo užduoti bet kokį į galvą šovusį klausimą.
“Toks ir buvo sumanymas: norėjau, kad mano auklėtiniai labiau pažintų policijos darbą, kad užsimegztų glaudesnis jų ir pareigūnų ryšys”, – pasakojo vadas A.Veikšys.
O klausimų būta daug. Pareigūnams S.Meliūnui, J.Baltrūnienei ir kitiems net teko pasukti galvą. Šauliams rūpėjo sužinoti, ar policijos pareigūnai ima kyšius, ar už tokį nusižengimą jie baudžiami griežčiau nei kiti piliečiai, kas nutinka keliskart nusikalstantiems paaugliams ir kur jie, padarę nusikaltimus, išsiunčiami, kodėl komisaro nepamatysi įvykio vietoje, ką veikė Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinė “Aras” liepos 28-ąją prie Rokiškio geležinkelio stoties, kurios tualete nepilnamečiai susprogdino savadarbį užtaisą…
“Komisaras ir jo nurodymų klausantys pareigūnai dirba taip pat, kaip krepšinio komandos treneris ir žaidėjai. Ar treneris pelno taškų? Ne. Jis tik kuria kovos strategiją, analizuoja varžovų veiksmus. Komisaras koordinuoja pareigūnų darbą, kuria kovos su nusikaltėliais veiksmų planą”, – šauliukams aiškino komisaras.
Nors dauguma jaunųjų šaulių sakė norintys būti kariais, komisaras prisipažino nežinantis įdomesnės profesijos nei policininko. Jo darbas nenuspėjamas ir kupinas veiksmo.
Rajono komisariato vadovą papildė pareigūnė J.Baltrūnienė. “Vis daugiau jaunuolių negali tapti policininkais dėl sveikatos. Sportinės veiklos stygius, dažnas sėdėjimas prie kompiuterio užkerta kelią siekti šios profesijos. Džiugu, kad jūsų veikla skatina sportuoti. Tuo įsitikinome ir stovykloje”, – sakė ji.
Priešas puola!
Policijos pareigūnai ir jaunimas jėgas išbandė šaudymo ir smiginio rungtyse.
Nepralenkiama šaulė buvo pareigūnė J.Jakšienė, o smiginio rungtyje geriausiai pasirodė Pandėlio 13-osios kuopos jaunasis šaulys Mantas Bajoras.
Trečiajame bandyme – kliūčių ruože – policijos pareigūnai nedalyvavo. Jie stebėjo, kaip jaunimas įveikia tik iš pirmo žvilgsnio nesunkią trasą. Ją išbandė ir “Gimtojo Rokiškio” atstovai.
Anot jaunųjų šaulių, viskas prasideda nuo šautuvo. Be jo – niekur!
Vadas A.Melnikovas paėmė į rankas lazdą, simbolizuojančią ginklą, ir visi stojo prie starto linijos. Pasigirdo šūksnis: “Pradėt!”, ir jaunieji kariai metėsi atakon. Pirmoji kliūtis – padangų atkarpa – buvo labai sunki: koją būtina pataikyti į kiekvienos padangos skylę. Nepataikei – stoji į kliūties pradžią, tarytum prieš atgijusį priešą. Antroji kliūtis grėsė pralaimėjimu: reikėjo pralysti pro pakabintą padangą. Įveikta! Tarytum fronto linija šauliai judėjo pirmyn: bėgo 1,5 m aukščio siena. Griuvo, kėlėsi ir vėl stojo nuožmion atakon. Ją įveikus – sausų eglaičių tunelis. Po visų sunkumų nušliaužti 20 m nelengva būtų ir patyrusiam kariui. O iki pergalės – tiek nebe daug… “Skubėk, priešas vejasi!”, “Greičiau, tavo bičiulis – bėdoje!”, “Judinkis, kary!” – vienas per kitą rėkė nedalyvaujantieji atakoje.
Geriausias šaulio rezultatas – 1 min. 39 sek., prasčiausias – 2 min. 30 sek. Tačiau ir pastarasis labai neblogas.
Puikiai kliūčių ruožą įveikė Kristupas Skuturna (Rokiškio 9-oji kuopa), Saulius Sarapas (Pandėlio 13-oji) ir Aivaras Levandavičius (Rokiškio 9-oji). Nugalėtojai, arba tiesiog didvyriai, buvo apdovanoti medaliais. Specialų prizą gavo jauniausia kovų dalyvė, Pandėlio kuopos šaulė Livija Žėkaitė. Jai – tik 9-eri. Vienodomis sąlygomis su vaikinais rungėsi keturios merginos: pandėlietės Indrė Balčiūnaitė, Evelina Mišenytė, Aistė Antanavičiūtė ir L.Žėkaitė.
Išlaisvinti Joną
Stovyklavimo kulminacija – naktinis žygis. Apie 22 val. būriai sužinojo užduotį – Apūniškio miške reikia rasti dingusį partizaną Joną. Buvo aišku: nakties mišku teks įveikti apie 5 km.
Šauliai pasileido į žygį. Grėsmingai ūksėjo apuokas, netoliese trekšėjo šakos: priešas kažkur čia pat, jis niekada nesnaudžia.
Bet kokiame kare lengviau tam, kuris sugeba pastebėti arba atspėti priešo pasalą, ją apeiti arba likviduoti. Šauliukai tikrai stengėsi: naudodamiesi žemėlapiais jie ieškojo paslėptų užuominų, sėlino prie užsimaskavusio priešo – vadų A.Veikšio, R.Žukienės, Z.Viduolio – ir įveikė jį. Būriams prireikė beveik keturių valandų rasti partizaną Joną – stovyklos virėją Vladimirą Baravikovą. Grandinėmis jis buvo prirakintas prie medžio. Teko ieškoti ir rakto. O tada – namo, į stovyklavietę.
Nors ir pavargę, tačiau kupini įspūdžių, jie keliavo žvaliai. Šauliukai žinojo: partizanas Jonas jiems atsidėkos puikiais naktipiečiais. O jau po jų – palapinėn miegot.
“Kada vėl pakvies stovykla?”, “Ar negalėtų ji būti penkių dienų?” – klausė vaikai vadų. Nebijantiems sunkumų jauniesiems šauliams ją planuojama rengti ateinantį pavasarį, vos pražydus pirmosioms žibuoklėms.
Norbertas Byčkovskis
