Ne veltui Lietuva vadinama kryžių žeme. Sakraliniai paminklai statomi miesto ir kaimo prieigose, aikštėse, sodybose, kapinėse, miškuose, prie upių, ežerų, ypač dažnai – bažnyčių šventoriuose. Keturios medinės skulptūros puošia ir Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios prieigas.
Kryždirbystės tradicijų tęsėjai
Lietuvių liaudies kultūros centro vyriausiosios specialistės menotyrininkės Alės Počiulpaitės nuomone, šventorius reikalauja tokios pačios didelės pagarbos kaip ir bažnyčia. Neretai šventorių juosdavo medinės koplytėlės su Kryžiaus kelio stočių paveikslais. Deja, dauguma jų jau sunykusios.
Pagrindinis statinys šventoriuje yra bažnyčios arba parapijos kryžius prie centrinio tako, netoli vartų. Kiti kryžiai ir mediniai paminklai čia įvairių intencijų ir formų. Tarp išlikusių senųjų vyrauja vadinamieji misijų kryžiai. Šventoriuose dažni paminklai šventiesiems metams, vyskupo apsilankymui įamžinti.
XX a. antrosios pusės daug kryžių skirta šv. Kazimiero, Lietuvos krikšto ar parapijos jubiliejams. Pastaraisiais dešimtmečiais šventoriuose atsirado skirtųjų tremtiniams, garsiems krašto žmonėms.
Šventorių kryžiai retai aptveriami, prie jų tik pasodinama gėlių, žolynų. Prie seniausių kryžių galima pamatyti žemą suolelį ar klauptą.
Šventoriai, anot menotyrininkės A. Počiulpaitės, ypatinga vieta dar ir tuo, kad juose sovietiniais laikais buvo pastatyta daugiausia medinių liaudies paminklų: kryžių, koplytėlių, skulptūrinių kompozicijų. Jie vertinami kaip tiesioginių kryždirbystės tradicijų tęsėjai.
Šiuolaikiniai kryždirbiai ant savo kūrinių dažniausiai palieka signatūras, o senųjų autorystė tebėra mįslė. Žinomesnių meistrų darbai identifikuojami pagal paminklo formą, skulptūrų tipažą, dekoro specifiką.
Neturi užgriozdinti šventoriaus
Didžiausios mūsų rajono Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šventorių puošia keturios medinės skulptūros. Daug metų šioje parapijoje tarnavęs klebonas Juozas Janulis buvo sumanęs šventoriuje įrengti aikštelę ir joje pastatyti kryžius, koplytstulpius ypatingoms progoms. Anot aktyvios parapijietės Zofijos Klimienės, šventorius nedidelis, viename jo krašte laidojami kunigai, kitame yra tremtinių kryžius. Siekiant neužgriozdoti bažnyčios aplinkos, buvo suplanuota vieta sakralinėms skulptūroms. Šiandien jų dvi.
Tikinčiuosius, įėjusius pro pagrindinius šventovės vartus, pasitinka stogastulpis, skirtas Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui, ir kryžius, primenantis jubiliejinius 2000-uosius Kristaus gimimo metus. Šventoriaus kampe, šalia zakristijos, stovintis kryžius įamžina tremtinių kančias Sibire 1941-1951 m.
Naujausias drožinys – garsiam vargonininkui atminti
Vos prieš savaitę Panevėžio vyskupas ordinaras Lionginas Virbalas JS pašventino skulptūrą, skirtą čekų muzikui, pedagogui, vargonininkui Rudolfui Lymanui (1855 01 08 – 1904 02 14) atminti. Jos vieta simbolinė – prieš mokyklos, kuriame vargonininkas dirbo, pastatą.
Naujausio šventoriaus kūrinio autorius – Rimantas Zinkevičius – Lietuvos bažnyčių šventoriams yra sukūręs ne vieną kryžių ar koplytstulpį, o šalia Rokiškio Dievo šventovės pastatytas kūrinys išskirtinis tuo, jog pirmą kartą medžio drožėjui teko kurti paminklą konkrečiam asmeniui.
Ukmergiškis R. Zinkevičius šių metų pradžioje apsisprendė imtis įamžinti R. Lymano atminimą. Pirminė idėja buvo vargonininko skulptūra, tačiau drožėjas susidūrė su problema: muziejuje saugoma vos viena muzikanto nuotrauka, ir ta prastos kokybės: R. Lymanas įamžintas grupėje žmonių. Išdidinus jo veidą, nebebuvo įmanoma įžiūrėti bruožų. „Manęs „neužkabino“ ir vargonininko asmenybė: ji nėra spalvinga – mokytojas, tradiciškai dėvintis kostiumą, su natų sąsiuviniu rankoje. Figūra statiška, neemocinga. Man kur kas įdomiau būtų drožti medkirtį. Šį personažą gali papuošti tautiniais drabužiais, pavaizduoti plačiai užsimojusį kirviu, veide perteikti emocijas, o judesyje – nuotaiką“, – svarstė R. Zinkevičius.
Šie sunkumai menininką paskatino ieškoti naujos vizijos. Jis ilgai vaikščiojo aplink bažnyčią, įdėmiai apžiūrėjo jos interjerą, tarėsi su muziejininkais, dvasininkais, mecenatu – kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo valdytoju Leonardu Šablinsku. Vaikštant po bažnyčią R. Zinkevičiaus dėmesį patraukė vargonus puošiančios medinės angelų ir šv. Cecilijos – vargonininkų, instrumentų gamintojų, muzikantų, dainininkų ir poetų globėjos – skulptūros. Šį vaizdą jis ir nutarė perkelti į naująją ąžuolo skulptūrą.
Ji sukomponuota iš trijų dalių: centrinės R. Lymano figūros ir dviejų šoninių pridėtinių – vargonų vamzdelių. „Norėjau, kad skulptūra susilietų su bažnyčios architektūra, vargonais, todėl joje išskobiau daug gotikos elementų, tik angelus išdrožiau saviškai“, – kūrybos niuansus atskleidė R. Zinkevičius. Įgyvendinti sumanymą jam padėjo brolis Stasys. Abu sutartinai tvirtino esą patenkinti rezultatu, nors teko iš pagrindų keisti pradinį sumanymą, o sprendimo paieškos užtruko visą pusmetį.
Prieš statant skulptūrą atlikti archeologiniai kasinėjimai
Vargonininko figūrą drožėjas R. Zinkevičius atkūrė iš vienintelės nuotraukos ir istorinių duomenų: jį išdrožė nedidelio ūgio, stamboką, garbanotais plaukais, su ūsais. Drožinyje neįprastai daug teksto: išskobta ištrauka iš bažnyčios archyvuose rastos R. Lymano sutarties: „Aš, žemiau pasirašęs čekas Rudolfas Lymanas, pasižadu mokyti giedojimo keturiais balsais, groti instrumentais ir vargonais, vargonuoti Rokiškio bažnyčioje pamaldoms. Kiekvieną savaitę duoti ataskaitas apie mokinių mokymą. Perduotus man instrumentus ir natas laikyti tvarkoje ir švaroje.“
Skulptūros stogelis padengtas metalu, kuris pamažu oksiduosis ir ryški geltona spalva nubluks. Drožinio viršūnėje – metalinė saulutė su gotikos elementais.
Skulptūros mecenatas L. Šablinskas teigė, jog sumanymą įgyvendinti buvo gana sunku, nes statybas bažnyčios šventoriuje reikėjo derinti su įvairiomis paveldo institucijomis, o norint iškasti duobę pamatams – atlikti archeologinius kasinėjimus.
Žengiant į naują tūkstantmetį
Jubiliejiniais 2000-aisiais Kristaus gimimo metais Rokiškio bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas kryžius, liudijantis žmonių meilę Visagaliui. Kryžiaus šventinimo iškilmių nuotaikos aprašytos „Gimtajame Rokiškyje“ („Kristaus gimimas pasveikintas fejerverkais“, 2000 12 27). Šv. Kūčių naktį naująjį kryžių pašventino tuometinis Rokiškio parapijos dekanas J. Janulis. Gausiai susirinkusiems parapijiečiams jis priminė, jog baigus kiekvieną darbą dedamas antspaudas. Dvasininkas paragino tikinčiuosius širdies bučiniais antspauduoti kryžių, kad po daugelio metų prie jo galėtume atvesti savo vaikus ir jiems apie tai papasakoti. Šventė buvo iškilminga: pašventinus kryžių pirmą kartą Rokiškio bažnyčios šventoriuje liejosi fejerverkai.
Jubiliejinio dvipusio kryžiaus autorius – uteniškis Pranas Kaziūnas (1947-2013). Jis išdrožė per 700 stogastulpių ir kryžių, mažosios skulptūros darbų. Šio drožėjo kūrinių galime pamatyti daugelyje šalies rajonų bei užsienyje. 2004 m. jam įteikta Utenos rajono meno ir kultūros premija už autentiškus išliekamosios vertės kryžius, o po metų suteiktas meno kūrėjo statusas.
Medžio drožėjas P. Kaziūnas kurį laiką gyveno Degeniuose (Kazliškio sen.). Jo kryžius puošia ir šį kaimą. Menininkas keletą kartų dalyvavo Rokiškio krašto muziejaus organizuojamose parodose, o muziejininkams yra pasakojęs apie bendravimą su dievdirbiu Lionginu Šepka.
Deja, šio autoriaus jau nebegalėsime paklausti apie kūrybos procesą: šių metų rugsėjo 12-ąją jis iškeliavo amžinybėn.
Jubiliejiniais 2000-aisiais Šv. Mato bažnyčios šventoriuje pastatyto P. Kaziūno dvipusio kryžiaus šakų galai – piramidės formos, o centre – kryžma, jos abiejose pusėse – medinės Nukryžiuotojo skulptūrėlės. Tai svarbiausi kryžiaus elementai, todėl visa puošyba skirta jiems išryškinti. Kryžma – koplytėlės formos, papuošta augaliniais ornamentais. Ją iš abiejų pusių juosia nimbas, puoštas spinduliais su tulpių motyvais. Virš koplytėlės abiejose pusėse matome po du angelus, perduodančius Dievo žinią, o drožinio apačioje – varpelius. Kryžiaus liemuo dekoruotas pridėtiniais kiaurapjūviais ornamentais, juose atkartojami bažnyčios bokšto figūra ir kiti gotikiniai elementai.
Bus daugiau
Dalia ZIBOLIENĖ
