Pirmiesiems sentikių maldos namams Lietuvoje – 300 metų. Šis jubiliejus į Bobriškį (Kriaunų sen.) sukvietė aukštus sentikių dvasininkus ir tikinčiuosius iš tolimiausių Lietuvos kampelių bei užsienio valstybių. „Iš tėvynės, kurioje buvo persekiojami, pirmieji sentikiai atvyko į Lietuvą, į Rokiškio kraštą. Ne į pažadėtąją, bet į svetingą žemę, kurioje galėjo laisvai išpažinti savo tikėjimą“, – apie mūsų kraštą kalbėjo Švenčionių sentikių dvasininkas Pavelas Kornišovas.
Priglaudė pabėgėlius
Pasaulyje yra apie 3 mln. sentikių. Daugiausia jų Rusijoje, Baltarusijoje, Baltijos šalyse, Lenkijoje. Lietuvoje yra apie 36 tūkst. šio tikėjimo išpažinėjų, 56 sentikių parapijos. Tai trečia pagal tikinčiųjų skaičių Lietuvos religinė bendruomenė. Dauguma sentikių parapijų įsikūrusios Rytų ir Šiaurės Rytų Lietuvoje. Mūsų rajone sentikystę išpažįsta apie 2,68 proc. gyventojų.
Sentikiai – rusų stačiatikių atmaina, nepripažįstanti Rusijos Bažnyčios reformos, įvestos 1653-1666 m. patriarcho Nikono įsakymu. Rusijos caras ir patriarchas Nikonas puoselėjo idėją, kad Rusija taptų stačiatikiškųjų Rytų dvasinio ir politinio gyvenimo centru. Šiam tikslui pasiekti patriarchas ketino suvienodinti Rusijos stačiatikių pamaldų knygų tekstus bei liturgines apeigas su Bizantijos graikų apeigomis. Patriarcho Nikono reforma sukėlė nemažą dvasininkų ir tikinčiųjų pasipriešinimą. Jie ir toliau laikėsi senųjų apeigų, nepaisydami stačiatikių patriarcho prakeikimo ir caro vietininkų bausmių. Nikono reformą rėmusi caro valdžia su nepaklusniaisiais susidorojo be gailesčio: degino ištisus kaimus, žiauriai žudė jų gyventojus.
Gelbėdamiesi nuo persekiojimo, sentikiai bėgo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), kurios valdovai, Katalikų bažnyčia bei vietos gyventojai garsėjo religiniu pakantumu ir tolerancija. Istorinių šaltinių teigimu, 1710 m. Girelėje (Puščioje – taip ši vietovė vadinama sentikių metraščiuose – aut. past.) pastatyti pirmieji Lietuvoje sentikių namai. Ši data laikoma Lietuvos sentikių Bažnyčios įkūrimo pradžia. Daugelį metų istorikai manė, kad Girelės maldos namai buvo Anykščių rajone, tačiau mūsų rajono sentikių istorijos specialistas, savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjas Petras Blaževičius rado istoriniuose šaltiniuose įtikinamų įrodymų, jog Girelė (Puščia) buvo mūsų rajone, Sartų ežero pusiasalyje. 1819 m. sentikių maldos namai iš Girelės perkelti į Bobriškį, kur tebestovi ir šiandien.
Dvasinis centras
Į Lietuvą bėgliai, sentikių dvasininkų teigimu, atsinešė tik tikėjimą ir šventuosius paveikslus – ikonas. Pasak Rusijos sentikių pomorų bendruomenės vicepirmininko, dvasininko Vladimiro Šamarino, maldos namai buvo kiekvienos sentikių bendruomenės dvasinis centras. Todėl naujakuriai, šio tikėjimo išpažinėjai, Lietuvos kaimuose pirmiausia statydavo ir puošdavo maldyklą, o ne savo pirkias. Net jei netolimame kaime jau būdavo maldos namai, naujakuriai mieliau statydavo naujus, nei eidavo melstis pas kaimynus. Todėl pirmųjų Lietuvoje sentikių maldos namų 300 metų jubiliejus – svarbi ir prasminga šventė šią religiją išpažįstantiems Lietuvos ir užsienio sentikiams.
Skolino paveikslus
Rajono sentikiai, ruošdamiesi šiai gražiai šventei, padirbėjo iš peties: rinko lėšas maldos namų remontui, prie jų pastatė gražų granito kryžių jubiliejui atminti. Bobriškio ir aplinkinių kaimų žmonės šventinėms pamaldoms skolino brangiausią turtą – senovines ikonas. Jų rajono sentikių maldos namuose mažai belikę. Motinų dukroms perduodami šimtmečių senumo šventieji paveikslai yra neįkainojamos istorinės, kultūrinės ir antikvarinės vertybės. Jos it masalas traukia ilgapirščius: ikonų vagys jau ne kartą švarino rajono sentikių maldos namus. Įsigyti naujų ikonų Lietuvoje beveik neįmanoma: tėra vos pora jas tapančių meistrų.
Bobriškio maldos namuose iškilmingos pamaldos vyksta tik ypatingais atvejais. Kitados gausi šio kaimo tikinčiųjų bendruomenė nyksta: parapijoje likę tik septyni garbaus amžiaus sentikiai. Tačiau šio krašto sentikių šeimų istorija, tradicijos ir papročiai nenueis į užmarštį: senolių pasakojimus, išlikusius dokumentus, žemėlapius kruopščiai renka ir ateities kartoms saugo Bobriškio kaimo gyventoja Stanislava Novikova.
Maldos namuose netilpo
Į Bobriškio maldos namų jubiliejų suvažiavo mūsų krašto sentikiai, svečiai iš Panevėžio, Švenčionių, Vilniaus rajonų bei Latvijos. Tikinčiuosius į pamaldas sentikiai kvietė specialiu ritmu mušdami geležies luitą, pakabintą maldos namų balkonėlyje. Tikinčiųjų susirinko tiek, kad į nedidelę Bobriškio maldyklą visi netilpo. Dauguma svečių būriavosi jos kieme, klausydamiesi iš maldos namų sklindančių dvasininkų giedamų senovinių giesmių ir maldų, sveikindamiesi su seniai matytais giminaičiais, pažįstamais. Akys raibo nuo raštuotų siuvinėtų moterų skarelių bei šalių. Sentikėms galvos apdangalas būtinas, be jo nedera žengti į maldos namus. Apdarų puošnumu moteris lenkė vyrai: nemažai jų šventės proga iš spintų išsitraukė tradicinius šilkinius, dailiais siuvinėtais raštais puoštus tautinius rusiškus marškinius.
Neatsiejama šventinių pamaldų dalis – procesija. Nešini kryžiumi ir ikonomis, sentikiai apėjo maldos namus ir pasuko prie jubiliejui įamžinti skirto paminklo – aukšto granitinio kryžiaus. Jį pašventino pamaldose dalyvavę aukšti kaimyninių valstybių dvasininkai: Rusijos sentikių pomorų bendruomenės vicepirmininkas Vladimiras Šamarinas iš Sankt Peterburgo, Baltarusijos sentikių vadovas Aleksandras Belovas, Rygos sentikių dvasininkas (nastavnikas). Kryžių šventino ir didžiųjų Lietuvos sentikių parapijų (Vilniaus, Panevėžio, Radviliškio, Švenčionių) dvasininkai. Deja, šventėje negalėjo dalyvauti Rokiškio sentikių dvasininkas Aleksandras Kudriašovas, nes susirgo.
Sveikinimai ir dovanos
Po pamaldų rajono ir šalies sentikius sveikino aukšti dvasininkai, rajono valdžios atstovai. Jie tikintiesiems linkėjo saugoti senolių religiją, kalbą ir papročius, nepasiduoti vartotojiškosios kultūros vilionėms. Rajono vadovai meras Almantas Blažys, vicemeras Albinas Urbonas, mero patarėjas Romas Kundelis bei savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjas P.Blaževičius ragino bendruomenę ieškoti būdų išsaugoti ir restauruoti Bobriškio maldos namus. Šventinę dovaną rajono vadovai sentikių bendruomenei įteikė dar prieš iškilmes. „Bendruomenės vadovės Ulitos Čistovos paklausėme, kokia dovana labiausia tiktų. Bendruomenės atstovai išsirinko kilimą maldos namams papuošti“, – kalbėjo meras. Vertingą puošmeną Bobriškio namams – antikvarinę sentikių dvasininkų susirinkimo (Soboro) nuotrauką įteikė žinomas fotomenininkas vilnietis Vasilijus Degteriovas.
Nuplovė lietus
Vėliau šventiniai renginiai persikėlė į V.Zdanevičiaus sodybą. Netrukus jaukiame sodybos kieme suskambo rusiškos dainos. „Tik gaila, kad dainuoja tarybines dainas. Juk turime tiek gražių senovinių. Gal ne visi tas dainas bemoka?“ – su nostalgija kalbėjo pagyvenęs šventės dalyvis. Deja, Sartų ežero pakrantėje dainos skambėjo neilgai: dangų traukė vis juodesni debesys, ėmė blykčioti žaibai, pasipylė liūtis. Numatytą šventinį koncertą iš erdvaus kiemo teko perkelti į sodybos svetainę. Senovines rusų liaudies dainas susirinkusiesiems priminė ansamblis „Ivuška“, kurių pasirodymas nepaliko abejingų. Vyresnės moterys, išgirdusios ilgesingas senovines meilės dainas, net ašaras braukė. O nemirtingąją „Katiušą“ kartu su „Ivuška“ choru traukė visi.
Šventės dalyviai namo ėmė skirstytis tik vėlyvą popietę. Tačiau gamta jiems iškrėtė nemalonų siurprizą: dėl smarkios liūties patežo kelias. „Prieš šventę keliuką, vedantį į sodybą, tvarkėme ir platinome. Tačiau prieš gamtos išdaigas mes bejėgiai“, – sakė Kriaunų seniūnas Arvydas Rudinskas.
Lina Dūdaitė
