Nors iš tikrųjų „Pyrdos“ (taip vadinasi naujasis filmas) idėjos autoriai du jauni moksleiviai – devintokai Gustas Diržys ir Aronas Pamparas. Jie taip pat ir pagrindiniai filmo herojai, kurių į premjerą „Mokslo Klube“ susirinkę žiūrovai laukė kokių 15 minučių, bet sutiko ne pasipiktinimo šūksniais, o beveik audringais plojimais.
Vaikinai papasakojo, kad idėja kurti filmą kilo, kai reikėjo padaryti projektinį darbą mokykloje. Pasitarė su Gediminu, kuris pasiūlė ką nors nufilmuoti, bet idėją liepė susigalvoti patiems. Idėjos toli ieškoti neteko. Gustas turi motorolerį, liaudiškai vadinamą „pyrda“, kuris, kaip negyvas daiktas, niekaip negalėjo atsisakyti tapti pagrindine veiksmo ašimi. Tereikėjo sugalvoti įdomų siužetą. Jis irgi paimtas iš gyvenimo: mama paslepia „pyrdą“, o du draugai bando jį surasti. Kai siužetas buvo sugalvotas, Gediminas tapo operatorium ir režisierium, Gustas su Aronu pagrindiniais veikėjais, o tada jau „Kamera! Motoras! Nufilmuota!“ Visi filmavimo ir montavimo darbai užtruko apie porą savaičių. Nors Gediminas sako, jog pasirengimas filmavimui – gal net pusmetį.
Kaip ir turi būti tikrame kine, filmo kūrybinėje komandoje buvo gerokai daugiau negu trys žmonės. Vieni leido dronus, kiti rūpinosi veiksmo vietų parinkimu, treti rūpinosi kitais dalykais (specialiųjų efektų nebuvo tik dėl mažo biudžeto). Ieva Kilė suvaidino epizodinį mamos vaidmenį, o mažasis Benas Baškevičius – paslaptingo berniuko su „bulgarke“. Vaikinai juokavo, kad triukams su motoroleriu atlikti samdėsi kaskadininką, bet iš žiūrovų reakcijos matėsi, jog tuo nelabai kas patikėjo.
Filmas trumpas, bet jame daug visko: gražių vaizdų, įtampos, santūriai lietuviškų vyriškų dialogų, net viena „fikcija“ ir bent keli netikėtumai.
Gediminas sako, jog jam svarbiausia buvo parodyti, jog jauni žmonės turi, ką pasakyti, žino, ko nori, ir jeigu jiems sudarysi tam tikras sąlygas, jie viską padarys. Reikia tik leisti jiems daryti. Ir leisti klysti.
Filmo aptarimas truko gerokai ilgiau negu pats filmas. Ir tai gerai – yra ne tik ką prisiminti, bet ir apie ką šnekėti, diskutuoti, yra erdvės ateities planams.
Gerai dar ir tai, jog „Mokslo klubas“ pamažu tampa tarpininku tarp atskirų įstaigų ir institucijų. Pradėjęs dirbti su mažaisiais moksleiviais, jis juos užsiaugino iki gimnazistų ir šiemet, kai Romuvos gimnazijoje dėl vykdomų remonto darbų pasidarė ankštoka, „Mokslo Klubas“ tapo pagalbininku, Ne tik ugdymo proceso bendrai, bet ir konkrečiai kuriant projektinius darbus. Kitais metais klubo veikloje atsiras programų, kurių metu bus mokomasi filmavimo, fotografavimo, vaizdo ir garso medžiagos montavimo. Aktorių naujiems filmams pats „Mokslo Klubas nerengs, bet jau pradėjo bendradarbiauti su asociacija „Rokiškio teatras“, kuri, įgyvendindama projektą „Spektaklis iš vidaus“ rengs ir aktorinio parengimo mokymus, kurių metu jaunieji aktoriai galės įgyti reikalingų įgūdžių. Tad galima tikėtis naujų idėjų, naujų filmų, naujų kūrybingų žmonių. O kuo daugiau kūrybos gyvenime, tuo geriau visiems.
