Oliveto Citra, nedidelis kalno viršūnėje stūksantis viduramžius menantis miestelis, esantis valanda kelio nuo Vezuvijaus ir Pompėjos. Garsėja išsaugota viduramžių architektūra ir šiuo teatrų festivaliu. Visi festivalio renginiai, išskyrus pačius spektaklius, vyko lauke. Centrinėje miestelio aikštėje kiekvieną popietę vyko susipažinimas su teatrais, tos dienos spektaklių pristatymai, interviu su režisieriais ir festivalio svečiais. Tarp jų, žinoma, ir su rokiškėnais…
Kai žiūrovai nesupranta kalbos
„Didžiausias iššūkis tolimose kelionėse – pasiruošimas spektakliui. Jau prieš keletą mėnesių supratom, kad į Italiją teks vežtis ne tik dekoracijas, bet ir daug scenos technikos. Teko pasiderėti ir dėl pasiruošimo laiko. Todėl begalinis ačiū italų scenos technikams Christian ir Antonio, kurie sutiko dirbti kelis kartus ilgiau nei numato festivalio reglamentas, ir leido mums viską perstatyti ir perkabinti taip, kaip reikia mūsų spektakliui. Ir didelis ačiū ištvermingiesiems Arvydui Macijauskui ir Rolandui Šmagoriui, kurie vairavo autobusiuką su dekoracijomis kelis tūkstančius kilometrų“, – sakė režisierė.
Jos žodžiais, vaidinti ten, kur žiūrovas nesupranta teksto – dvigubas iššūkis. „Reikia žymiai daugiau išraiškos, emocijų, spalvų – visa tai turi kompensuoti žodžius. Labai didžiavausi žiūrėdama į savo aktorius scenoje. Jie rado dar nematytų spalvų, bet ir išlaikė spektaklio subtilumą. Ir labai smagu, kad mūsų spektaklis pateko tarp keleto tų, kurių pradžią filmavo televizija“, – sakė Neringa, džiaugdamasi, kad reportažuose matyti ir Lionginas, ir Mūza, ir kiti „Šepkos“ veikėjai.
Atsistoję neploja
„Labai keista, kad Italijoj žiūrovai apskritai pasirodė žymiai pasyvesni nei visur, kur esam buvę. Jie visus spektaklius priėmė labai santūriai. Jokių ovacijų, jokių plojimų atsistojus. Kalbant apie mūsų spektaklį, galiu pasidžiaugt, kad sėdėdama gale, šviesų pulte, ne kartą mačiau, kaip pakyla telefonai fotografuoti. Ypač kai pasirodydavo mūsų Mūza ar Šepkos drožinių nuotraukos. Yra tikrai vizualiai gražių scenų mūsų spektaklyje, ir žmonės norėjo jas užfiksuoti. Be to, kaip sakiau, mūsų pradžią filmavo televizija, buvo smagu, kad pasirinko mus. Na, o po visko išgirdom nemažai gražių žodžių iš kitų festivalio dalyvių individualiuose pokalbiuose. Ir aš, ir mūsų aktoriai. Dėkojau jiems, nes mačiau jų pastangas suteikti savo personažams kuo daugiau spalvų, kad teksto nesuprantančiai publikai būtų įdomu ir suprantama“, – pasakojo Neringa.
Scena buvo nedėkinga
Beje, verta paminėti, kad pati scena „Šepkai“ buvo išskirtinai nedėkinga. „Kadangi mes ant pagrindinės dekoracijos visą spektaklį rodom projekcijas, o projektorius stovi už dekoracijų, tai visada reikia scenos gylio. Italijoj scena buvo plati, bet negili ir mes, reikiamu projektoriui atstumu pastatę dekoraciją-ekraną supratome, kad vaidint teks dviejų metrų erdvėj. Teko prisitaikyt, kažkaip tilpom. Kartais aktoriai tiesiog nulipdavo nuo scenos, nes ji buvo neaukšta“, – pasakojo Neringa Danienė.
