– Ar dar suskaičiuojate, kelinta tai Jūsų premjera? Ir Rokiškyje, ir apskritai…
– Kiek apskritai buvo premjerų, nepasakysiu. Tikrai žinau, kad Rokiškyje „Varnalėšos“ bus 12-as mano spektaklis. Iš viso gal koks 17-as. Dvidešimties dar nepriėjau. Dar yra laiko.
– Na, o režisieriui, švenčiančiam 50-metį, 17 spektaklių yra daug, pats tas ar mažai?
– Mažai. Tikrai mažai. Aš, galvodamas apie visą savo gyvenimą ir apie tai, ką dariau, truputį gailiuosi, kad per mažai dėmesio skyriau teatrui. Per daug išsiblaškyta į šalis… Kita vertus, gerai ir mokslinis darbas, ir šiaip klaidžiojimas po Lietuvą – vertingos visos patirtys. Vis dėlto per tuos klaidžiojimus nukentėjo teatras – per mažai dėmesio jam teko.
– Nepaisant klaidžiojimų, Jūsų pagrindinė aistra – teatras?
– Taip. Teatre aš labiausiai jaučiuosi savo vietoje. Tie klaidžiojimai tiesiog, šiaip. Bet ir tai duoda tam tikros naudos, nes viską paskui paverti teatru – ir asmeniškus dalykus, ir informaciją, kurią sukaupi. Viskas per smegenis, per kepenis pavirsta teatru. Apskritai mano spektakliai kuo toliau, tuo labiau darosi asmeniški.
Išsamesnis pokalbis su Eligijumi Daugnora “Gimtajame…”
