Jausmų kupinas vakaras
Rokiškio kultūros centro jau ne pirmus metus organizuojama, šiemet dešimt dienų trukusi „ArtRo Residency 2026“ rezidencija – tai žiūrovui suteikiama galimybė pažinti šiuolaikinį profesionalųjį meną. Yra ir kitų svarbių dalykų: kaip sako rezidencijos organizatoriai, ji sudaro sąlygas tarptautiniam menininkų bendradarbiavimui, galimybei kurti ryšius tarp skirtingų meno sričių, kultūrų bei vietos bendruomenės. Šiemet rezidencijoje dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Švedijos menininkai. Jų eksperimentai tema „Skambantis kūnas: tapatybės dialogai per garsą, judesį ir tradiciją“ žiūrovams virto renginiu, reginiu, gražaus jausmo kupinu vakaru Rokiškio 527-ojo gimtadienio šventėje „Rokiškis VISU GARSU“.
Veikė užburiančiai
Klausantis Jausmės Elenos Stonkutės, sutinki su „ArtRo Residency 2026“ organizatoriais, teigiančiais, kad kankles ji išveda iš įprasto folkloro rėmų. Ir tai klausytoją veikia užburiančiai. Visoje Lietuvoje žinoma dainininkė, kompozitorė, dainų autorė ir kanklininkė, tradicinių kanklių skambesį jungianti su šiuolaikinės bei post-folk muzikos kryptimis, leido atrasti kažką visiškai naujo – išgirsti ir suvokti labai neįprastas kanklių galimybes. O jos balsas šiam kanklių skambesiui suteikė dar vieną spalvą.
Ne suprasti, o pajusti
Performanse dalyvavo Rygoje kuriantis tarpdisciplininis duetas „IevaKrish“ – choreografai, šokėjai ir scenografai Ieva Gaurilčikaitė-Sants ir Krišjānis Sants. Iš organizatorių jau žinojome, kad duetas savo kūryboje jungia judesį, erdvę ir scenografiją, kuria patyrimines situacijas. Tai galėjome pamatyti ir pajusti. Pasikartojantis ritmas, fiziškai nelengvi judesiai susiliejo į vieną pasakojimą – ir tam nereikėjo nei įprastos scenos, nei įprasto koncerto taisyklių. Judesys nebuvo tik šokis įprasta prasme. Žiūrovui buvo palikta laisvė ne tiek suprasti kiekvieną menininkų sumanymą, kiek jį pajusti.
Net pati gamta
Performanse dalyvavo ir Švedijoje kuriantis tarpdisciplininis menininkas Javieris „Cha“ Blasco Martos. Jis pasitelkia performansą, garso meną ir sociokultūrinius tyrimus, nagrinėdamas ekologijos, kultūros paveldo ir žmonių tarpusavio ryšių temas. Prie kūrybinio proceso taip pat prisijungė Rokiškyje aktyviai kurianti choreografė ir šokio menininkė Ieva Lapelytė.
Šepkos parko erdvė performansui pasirodė esanti ypač tinkama. Tarp medžių, po atviru dangumi, žiūrovas nebuvo atskirtas nuo to, kas vyko. Atlikėjai judėjo, skambėjo kanklės, balsas – pats parkas tapo performanso dalimi.
Praėjus gal pusvalandžiui po renginio, nušniokštė labai stiprus lietus, tarsi primindamas, kad tą vakarą gamta taip pat buvo šio ypatingo reginio dalyvė.
Rita BRIEDIENĖ
