Pavadintas premjeru neįsižeidė
Šalies vadovą į knygos „Prezidentas Gitanas Nausėda iš arti“ atlydėjo keletas apsauginių. Norintieji su juo įsiamžinti, turėjo stoti į eilutę. Prezidentas kiekvieną pasitiko su šypsena, su kiekvienu persimetė bent po pora žodžių – šiltai ir bičiuliškai.
Kaip teigė knygos autorė L. Lavaste, prezidentas yra puikus pasakotojas, turintis puikų humoro jausmą. Prieš rengiant medžiagą knygai, žurnalistė paruošė prezidentui daugiau nei šimtą klausimų. Nuo gimimo, vaikystės atsiminimų iki tapimo ir buvimo šalies vadovu, skaudžiausių ir artimiausių Lietuvai temų. „Kai atėjau į Prezidentūrą, labai jaudinausi, repetavausi, kaip pasisveikinsiu su prezidentu. Mane įleidžia į Prezidentūrą, štai ir pamatau prezidentą, jis nusišypso, o aš pasakau „laba diena“ ir kažkodėl iš to jaudulio pasakiau ne „prezidente“, o „premjere“. Prezidentas, vietoj to, kad įsižeistų, taip ėmė kvatoti. Tada supratau, kad dirbti bus labai lengva, nes tai labai paprastas, gerą humoro jausmą turintis žmogus“, – pasakojo L. Lavaste.
Pasiilgo laisvės pojūčio
Tiesa, į knygą sudėta ne viskas, visas prezidento biografinis pasakojimas nebūtų tilpęs į 400 puslapių. Nepaminėti jo kelionių nuotykiai, taip pat jo, kaip kolekcininko, patirtis, sėkmes ir nesėkmes aukcionuose. Pats G. Nausėda užsiminė, kad nebeatsimena, kada pats vairavo automobilį – jį, kaip prezidentui ir priklauso, visur veža patyrę saugos darbuotojai. „Sėdėti mašinoje, pačiam vairuoti ją, tai malonumas, kuris man dabar kaip ir neįmanomas. Labai pasiilgau kelionių, to laisvės pojūčio. Jautiesi laisvas, visos problemos išgaruoja. Dabar tos kelionės, tai nebe kelionės – tu važiuoji mašina su švyturėliais, tu matai pasaulį pro užtamsintą langą. Tu turi įtemptą dienotvarkę, o grįžęs miegoti griūni paslikas“, – sakė prezidentas. Taip pat jis prisipažino, kad kadaise labai mėgo greitį. „Ką čia kalbėt, turėjau problemų su inspektoriais. Bet mano vairuotojai, tai profesionalai, išsisukantys iš pačių įvairiausių situacijų. Sugeba taip sumanevruoti, kad pavyksta išvengti avarinių situacijų, kur milimetrų klausimas prasilenkiant. Saugiai jaučiuosi su jais važiuodamas“, – tikino G. Nausėda.
Augo mylinčioje šeimoje
Knygos autorė atskleidė, kad įtemptoje prezidento darbotvarkėje laiko pasikalbėti jis atrasdavęs per pietų pertraukas. „Mes tiek daug juokdavomės, kad sekretoriato merginos įkišdavo galvas pasižiūrėti, ar viskas gerai. Prezidentas mane visada pavaišindavo kava, tai pajuokauju, kad aš, nenorėdama daryti didelių nuostolių valstybei, nedėdavau į ją cukraus, tad mokesčių mokėtojai prarado nedaug. Galėjau knygą rašyti labiau iš meninės pusės, bet stengiausi išlaikyti autentiką. Kartkartėmis tikrai iškildavo dilema, kiek aš sau galiu leisti toje knygoje laisvai pakalbėti. Bet mano laimė buvo, kad prezidentas buvo sklandus kalbėtojas, vaizdingai mokantis pakalbėti ir man, kaip filologei, taip būdavo keista, kaip žmogus, baigęs tiksliuosius mokslus, gali taip daug ir taip taisyklingai pasakoti“, – teigė L. Lavaste.
Labiausiai, anot jos, širdį šildanti G. Nausėdos tėvų meilės istorija. Prezidentas sako, kad galbūt netgi gerai paieškojus pavyktų rasti meilės laiškus, kuriuos jo tėvai jaunystėje vienas kitam rašė. „Turėjau labai
gražų pavyzdį žmonių, kurie vienas kitą labai mylėjo, ir tokioje šeimoje buvo labai gera augti“, – tvirtino prezidentas.
Daugiau „Gimtajame…“
ypač karo šauklys kitų rankomis…..