Turiningi kūrybine prasme
Spalį Krašto muziejuje savo gimtadienio proga „Roda“ pakvies į bendrą parodą su draugais iš Šiaulių, Dusetų, Panevėžio, Vilniaus ir kitų miestų. O dvidešimt metų, anot dailininkų, vieni daugiau, kiti mažiau buvo turiningi kūrybine prasme: dalyvavo pleneruose, daug bendravo su kitų šalių menininkais, puoselėjo tradicijas. „Rodos“ klubas mielai prisideda prie visų Rokiškio švenčių – štai ir praėjusią žiemą, nepaisydami siaubingo oro, kelias dienas puošė eglę prie dvaro. Kultūros centro vadovė Irena Matelienė apie dailininkus sakė taip: „Manau, kad subtilus jų menas ažiotažo niekada nesukels. Kokia fantastiška „Rodos“ dailininkų tapyba! Šiuos žmones reikia ant rankų nešioti, jų darbus pirkti…“
Kodėl „Roda“?
Prieš 20 metų dailininkų klubą pavadinti „Roda“ pasiūlė E. Petrovas, kurio dailininkai neteko prieš penkerius metus. Tai buvo žodžių „Rokiškio dailininkai“ pirmųjų raidžių junginys. Klubą tuomet sudarė 13 menininkų. Anot dabartinio jo vadovo A. Augučio, jiems susibūrus pagyvėjo Rokiškio kultūrinis gyvenimas, o per 20 metų surengta daugiau nei šimtas bendrų parodų ir meninių akcijų Rokiškyje ir už jo ribų: Anykščiuose, Biržuose, Kupiškyje, Pasvalyje, Utenoje, Zarasuose, Panevėžyje, Vilniuje ir kitur. Rokiškio dailininkai per tuos metus dalyvavo keliose dešimtyse tarptautinių ir respublikinių parodų, aukcionų.
Išsvajota galerija neišsilaikė
Išskirtiniai jiems buvo 2002-ieji: pavasarį „Rodos“ klubo parodą Vyriausybės rūmuose atidarė tuometinis premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas. Po jos keturi rokiškėnai buvo pakviesti į tarptautinį tapybos plenerą Latvijos Zasos dvare, o jų darbai eksponuoti Jėkabpilio Kruspilio pilyje ir Rygos Mancerdorfų galerijoje. Tų pačių metų žiemą Nepriklausomybės aikštėje įkurtuves šventė išsvajota klubo „Roda“ galerija. Bandyta pardavinėti paveikslus, vyko kelios parodos, viena jų „Erotika“, su šypsena prisimenama iki šiol. Tiesa, išlaikyti galerijos be pagalbos dailininkai nesugebėjo: stigo lėšų šildymui, o ir vieta jiems nebuvo patogi.
Idėjų nestigo
Tačiau klubas, čia prigesdamas, čia atsigaudamas, idėjų nestokojo visus savo veiklos metus. Vienas sumanė unikalų renginį „Ugnies pėdos“, o A. Augutis – ekslibrisų parodas. Ekslibrisų, kuriuose pavaizdavo visus bent kiek žinomus Rokiškio žmones, parodis sulaukdavo daugybės lankytojų: šie ateidavo pasižiūrėti į save. Tiesa, per ketverius metus menininkai šioje srityje išsisėmė, o spragai užpildyti siūlė naujų idėjų. Vietoj ekslibrisų piešdavo savo miestą ir paveikslus eksponuodavo prieš Kalėdas. Kadangi kalėdinės parodos buvo tapusios tradicija, kartą buvo surengta bendra rokiškėnų ir kitų šalies miestų dailininkų paroda „Moters širdis“, kitą prieškalėdinę ekspoziciją menininkai pavadino „Krize“ ir pateikė originalių darbų.
Langinių pleneras – tarp išskirtinių renginių Lietuvoje
Neeilinė menininkų idėja jų tapytomis langinėmis puošti Respublikos gatvę gyva iki šiolei.
Į leidyklos „Terra Publica“ išleistą pažintinę knygą „Lietuva. 100 renginių, kuriuos verta išvysti“ įtraukti du Rokiškio kultūros centro organizuojami renginiai – profesionaliųjų teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ bei langinių tapymo pleneras. Jame langines kasmet tapo „Rodos“ nariai.
Dailininkų mintys ir palinkėjimai
Juvelyrė Dalia Varnaitė, „Rodos“ narė
Vietoj sveikinimų pacituosiu Pablo Picasso: „Įkvėpimas ateina visada. Tik jis turi rasti tave dirbantį“… Tai ir linkiu rodiečiams neatbaidyti įkvėpimo dvasios, kuri tvyro virš kiekvieno mūsų… Kuo daugiau produktyvaus darbo (menininkams ,,išeiginių“, kaip žinia, nebūna)… Neatbaidykime to trapaus kūrybos angelo bereikalingais barniais, tuščiomis kalbomis. Tegul kalba kūriniai, o ne mes…Su gimtadieniu, rodiečiai!!
Buvęs klubo vadovas Sigitas Daščioras (klubui taip pat vadovavo Ligitas Keraitis)
Būti dailininku – gyvenimo būdas ir stilius. Būti dailininku visai nereiškia sunkiai dirbti. A. a. Vytautas Gabrielaitis yra sakęs: „Nebūtina prakaituot, kad sukurtume meno kūrinį.“
Aš „Rodai“ vadovavau, berods, penkerius metus. Prisiminimų apie tą metą yra tiek daug, kad net negalėčiau kurio išskirti. Nebent tai, kad prieš dvidešimt metų buvom šiek tiek jaunesni, buvo daug polėkio ir energijos. Dabar visi dirba konkrečiau, viskas solidu ir tvarkinga, o tada, nors koncentruodavomės į parodas, kartkartėm vis „nukrisdavo“ netikėtų ir prie nieko neprijungtų projektų, neretai Gintukui ir Gabrielaičiui galėdavo šauti į galvą tokių idėjų, kurių blaivus nesuprasi. Jas įgyvendindavom ir jos suteikdavo labai gero prieskonio. To džiazo suteikdavo ir jaunystė, kai nežinai, ko bijot, ir nebijai.
Pamenu, būdavo gaivališkos akcijos, neišlaižytos, nesutvarkytos kaip dabar. Žiauriai „faina“ ir linksma. Tarkim, per mano gimtadienį sugalvojom atrakciją muziejuje „Amsterdamiškės“ – lauke piešėm kelių šimtų metrų piešinį, Gintas filmavo. Muziejus tada visuomet priimdavo, nereikėdavo iš anksto tartis.
Ko linkiu? Įsileist šviežio kraujo, kitaip nebūsime niekam įdomūs. Gali pradėt gyvent solidžiai, tapti nusipelniusiu menininku, bet tai nebus nauja, tik dividendai, kuriuos susikrovei per gyvenimą. Iš pelnyto kūrėjo vardo gyvent patogu, bet jei klube atsirastų daugiau jaunimo, tai ir nusipelniusieji pasitemptų. Žinau, ir mes, senieji klubo nariai, norim pasitempti, tik niekas „į šikną nebeįspiria“, o džiazo nori nepaisant amžiaus.
Raimondas Gailiūnas (oficialiai „Rodos“ narys, nors parodose nedalyvauja)
Gerai, kad tokie yra, kad langinėmis puošia Rokiškį. Pamenu, kaip būrėsi „Roda“, tai buvo ne tik organizacija, kur galima susieiti… Tikėtasi įgyti svorį, turėti tam tikrų kontaktų su valdžia. Bet iš viso to gal „šnipštas gavos“. Kai kas dirba nuolatos, kai kas – progomis, todėl nesakyčiau, kad tai ką nors vienijanti organizacija. Bet tai yra mano požiūris ir jis nebūtinai teisingas. Nepretenduoju į kažkokią tiesą, tik sakau, kaip man atrodo. Oficialiai pareiškimo išeiti iš klubo nesu parašęs, bet realiai jam lyg ir nepriklausau. Ar sunku būti dailininku provincijoje? Didmiesty sudėtingiau, kadangi konkurencija didžiulė. Provincijoje, man atrodo, kaip tik labai „liuks“ kurti, neįsuka įvairios intrigos, kurių visur pilna, gali susikoncentravęs dirbti.
O su „Roda“ Rokišky sudalyvaučiau parodoj, jei laiku pakvies. Nes man reikia laiko apmąstyt, ką kur kabint, ką rodyt.
Žilvinas Vaičiūnas, „Rodos“ klubo dailininkas
Kai pradėjau rimčiau užsiimt kūryba, pamenu, pirmuosius mano darbus pamatė a. a. E. Petrovas ir reikliai pasakė, kad turiu stoti į dailininkų klubą. Vėliau parodžiau keletą darbų kitiems nariams. Taip tapau ne vienišas kūrybiniam kely, atsirado bendrų interesų žmonės, su kuriais visada smagu susitikti, dalyvauti bendrose parodose, pleneruose, diskutuoti apie meną neformalioj aplinkoj… Taigi, kokie skirtingi bebūtume – klubas vienija ir suteikia antros šeimos pojūtį.
Projektą iš dalies remia
