Šių metų liepos 26 – rugpjūčio 1 d. Palangoje vyko Lietuvos karate kyokušin stovykla, kurioje dalyvavo Rokiškio „Samuraj“ klubo (vadovas Regimantas Strumskys) atstovas Gustas Mikalkevičius. Jaunuolis sėkmingai išlaikė kvalifikacinių egzaminų testą ir pelnė 2 kyu (rudą diržą). Gustas pasižymėjo geru fiziniu pasirengimu bei technika , atlaikė 22 kovų testą.
Ta proga norėjau pakalbinti Gusto trenerį Regimantą Strumskį, kuris rokiškėnams žinomas ne tik kaip ryški asmenybė, bet ir kaip nenuilstantis karate propaguotojas, išugdęs ne vieną sportininką ir atpažįstamas šia sporto šaka besidominčių ne tik Rokiškyje.
Regimantas ilgai atsikalbinėjo, sakydamas, jog rašymo ir gerų žodžių labiau nusipelno jaunieji jo auklėtiniai, kad ir tas pats Gustas Mikalkevičius. Galų gale šiaip taip prikalbinau apie save papasakoti ir trenerį, bet po pokalbio paaiškėjo, jog diktofonas taip ir liko neįjungtas. Labai gaila, nes pasakojimas iš tikrųjų buvo labai atviras ir tikrai įdomus.
Regimantas – tikras entuziastas, kuris dega viskuo ką daro. O daro dažniausiai norėdamas ką nors kam nors įrodyti. Išimtis gal tik treniravimas, kur kažką įrodinėti tenka jo auklėtiniams.
Treneris prisipažino, jog mokykloje nebuvo iš pažangiausių mokinių, bet užsispyrė ir įstojo į tuometinę Žemės ūkio akademiją, baigė inžinerijos mokslus. Nebuvo fiziškai tvirtas, tad besimokydamas Kaune sugalvojo sportuoti. Ir ne bet ką – karate, kuri tuomet buvo draudžiama ir net persekiojama. Ir treniruotės nebuvo tik pasimojavimas kumščiais ar kojomis, jos peraugo į gilesnį susidomėjimą – Regimantas iš stalčiaus ištraukė ir parodė šiuolaikinės kyokušin kūrėjo Masutatsu Ojamos veikalą, nukopijuotą dar sovietiniu kserokopijos aparatu.
Vėliau daug kas Remigijui aiškino, jog jo susidomėjimas bitininkyste niekur nenuves. Neva, charakteris bitėms netinkamas. Ir Remigijus įrodė, jog skeptikai buvo neteisūs – karatistas tapo uoliu bitininku, dosniai besidalinančiu savo kopinėtu medumi. O seną bitininkystės vadovėlį, ištrauktą iš knygų lentynos, laiko viena reikšmingiausių pasaulio knygų.
Žinoma, karate gyvenime turbūt svarbesnė už kitas veiklas, nes sodyboje aviliams skirtas mažesnis kampelis negu įvairiems treniruokliams, prietaisams, o juk dar ir nemenka salė su veidrodžiu, iš varžybų parsivežtais prizais ir diplomais namo rūsyje. Čia renkasi ir jo treniruojami jaunuoliai. Kažkada, pasakoja Regimantas, turėjo patalpas treniruotėms ir mokyklose, bet niekada pernelyg nepasitikėjęs nei valdžia, nei įvairiomis organizacijomis. Todėl ir dabartinis „Samuraj“ karate klubas, veikiantis jau 35 metus, laikosi tik entuziazmo ir žmonių geros valios dėka.
Kas svarbiau karatistui, paklausiau trenerio – nepraleisti smūgio, ar jį atlaikyti? Remigijus tik nusišypsojo – nepraleisti smūgio, pasak jo, neįmanoma, o išlieka tie, kas atlaiko. Net ir Gustas Mikalkevičius, apie kurį vis sukosi mūsų pokalbis, be technikos testų, turėjo atlaikyti išbandymą, kurio metu kovėsi su 22 varžovais iš eilės, o kiekviena kova truko po 2 minutes. Tai ne tik fizinės ištvermės, bet ir valios, užsispyrimo testas. Ir Gustas trenerio džiaugsmui jį atlaikė.
