Seniūnai – tai tie valstybės tarnautojai, kurie yra arčiausiai žmonių. Pakalbinti seniūnai atviri – gyventojai jiems ne tik padėkoja, bet būna, kad ir piktesnį žodį pasako, nesidrovi išrėžti neišpildytus lūkesčius ir nuoskaudas išlieja… Pašnekovai „Gimtajam…“ atskleidžia, kad savo darbo praktikoje yra matę pačių įvairiausių nutikimų, girdėję pačių įvairiausių ir keisčiausių skundų, tad jų darbinėje kasdienybėje buvę visko – ir juokingų, ir liūdnų, ir netgi pritrenkiančių situacijų. Tad šįkart apie tai ir sukasi mūsų šio numerio tema.
Padėkojo eilėmis
Marius Datkūnas
Laikinai einantis Juodupės seniūnijos seniūno pareigas.
Kone kasmet pasitaiko paradoksali situacija dėl žolės pjovimo kapinėse. Vieni gyventojai skundžiasi, kad seniūnija per retai tai daro, o kiti pyksta, kodėl pjaunam tą žolę taip dažnai – pjaudami ją darbininkai aptaško paminklus, antkapius. Nors atrodo, gal kitose seniūnijose niekas tiek ir nesistengia – vienas darbuotojas pjauna žolę, o kitas, iš paskos eidamas, nuo kapavietės ją nušluoja šluotele, vis vien atsiranda nepatenkintų. Taigi, vieni nori kapinių priežiūros, o kiti nenori, bet mes ją, nepaisant visko, turim užtikrinti.
Dirbant seniūnijoje, monotonijos nebus – nebus tokios dienos, kad nesulauktum žmonių skambučių. Žiemą tau gali paskambinti į seniūniją ir liepti susirinkti sniegą, susikaupusį po kelio valymo, o vasarą po lietaus gausi barti, kodėl nežiūri, jog lietus nuplovė akmenėlius į pakalnėje gyvenančio žmogaus kiemą.
Laikinųjų darbų darbininkai – atskira kuriozų skiltis. Būna, kad ateina pašalpos gavėjas aiškintis, kodėl negauna pašalpos, juk jis už ją atidirbęs. Pasirodo, kai reikėjo atidirbti už pašalpą, jis net nesirodė, nes… buvo užgėręs, ir, matyt, alkoholį bevartojant, kalendoriuje ne dienos, bet jau mėnesiai susimaišė.
Aišku, būna, ir gero žodžio iš gyventojų sulaukiame, tie, kurie pastebi mūsų darbus, ir ačiū pasako. Viena moteris yra mums net ilgą ketureilį sukūrusi. Ten išeiliuoti visi – nuo seniūno iki ūkio dalies darbininkų. Deja, pacituoti tų eilių negaliu, nes rankraščio ji mums nepaliko.
Dažniausiai kaltas būna tas, kas skundžiasi
Jūratė Šinkūnienė
Obelių seniūnijos seniūnė.
Iš tokių situacijų, kartais pagalvoju, galima parašyti storą knygą. Sykį teko lankytis pas gyventojus, kurie specialiai nešienauja pievutės savo namuose. Argumentas jų – pritrenkiantis. Sako: „Mes mėgstam gerti dilgėlių arbatą ir valgom garšvų salotas.“ Dargi jie pridūrė, kad tai mus – seniūniją – skųs, kad liepdami žolę nusipjauti skatiname klimato kaitą. Tokiais atvejais svarbiausia diskutuoti. Neiti į kraštutinumus, bet proto ribose. Po ilgų diskusijų, gražiuoju, kompromisą rasti pavyko, ir gyventojai sumedėjusius žolynus nusišienavo. Taisyklės yra tam, kad jų laikytumėmės, bet bausdamas juk nieko nepasieksi.
Taip pat vienas iš įsimintinų įvykių – esu sulaukusi vieno tolimųjų reisų vairuotojo laiško. Jis teigė, kad kasdien pravažiuodamas pro šalį lizde pastebi nugaišusį gandriuką. Prašyta jį iškelti ir lizdą išvalyti. Vyras dėstė, kad labai skaudu tokį vaizdą matyti, o tokiame lizde kitąmet nebeperės jokie gandrai. Taigi, seniūnija, gyventojo paskatinta, ėmėsi šios užduoties, ir dabar tame lizde savo jauniklius gandrai sėkmingai augina.
O iš pačių keisčiausių skundų turbūt vienas įsimintiniausių – „kaimyno šuo loja ant ežiuko, visąnakt negalėjom miegot“. Seniūnė ežiuko iš kiemo neišprašys, ir kaimynų kivirčų neišspręs, bet tokiais atvejais svarbu išklausyti ne vieną, o abi puses. Ką iš praktikos pastebiu, kad tas, kas skundžiasi, būna kalčiausias. O konfliktai tarp kaimynų gali įsiplieksti ir dėl nukritusios šakos, nors šaknys ginčų būna gilesnės nei manai ir tai tik pribrendusio konflikto „viršūnė“.
Apie gaidžio giedojimą ir grasinimą sušaudyti
Akvilė Šaltenė
Kriaunų seniūnijos seniūnė.
Pirmaisiais darbo seniūne metais gavau skundą, kad ankstyvais rytais kaime gieda gaidys, kad mūkia karvės. Kaip sureagavau į tai? Niekaip. Mano manymu, reikia džiaugtis, kad kaime dar girdimi tokie gyvuliukų garsai.
Kai kurie gyventojai įsivaizduoja, kad seniūnas gali atstoti pareigūną ar teisėją, gal net antstolį. Pavyzdžiui, prašo padėti iš ūkininko „išmušti“ žemės nuomos mokestį. Bet mes gi juk „neisim“ per kitų kišenes.
Yra buvę ir taip, kad iš visos širdies stengiesi padėti žmogui išspręsti jo problemą, o jis tau vietoj „ačiū“ atsidėkoja keiksmažodžiais.
Vienas gyventojas, į seniūniją atvykęs, grasino sušaudyti. Atseit nemokame tvarkyti aplinkos, geriau to išvis nedarytume, nes viską tik sugadiname. Aišku, jokio šautuvo jis su savim neturėjo – tai tik pikti žodžiai. Tuokart aplankė nesaugumo jausmas, bet policijos nekviečiau.
Tačiau būna, kad iš žmonių sulaukiame ir gero žodžio už nuveiktus darbus, tai motyvuoja stengtis dar labiau.
Kiekvienam padėkoti
Lina Zolubienė
Kamajų seniūnijos seniūnė
Turbūt įsimintiniausia situacija nutiko, kai į seniūniją užklydo pagyvenęs žmogus – visas pasimetęs, mat išlipęs iš Kauno autobuso paliko savo rankinę su pinigais, dokumentais. Sukau galvą, kaip jam padėti. Paskambinau į Rokiškio autobusų parką, ir gavau autobuso vairuotojo kontaktus. Susisiekiau su vairuotoju, jis rado rankinę ir perdėjo ją į Anykščių autobusą. Palikti daiktai sėkmingai grįžo pas savo šeimininką.
O šiaip dažniausiai sulaukusi pasipiktinusių gyventojų skambučio, stengiuosi kiekvienam jų padėkoti – ačiū už pastabas. Jūs esate mūsų akys ir ausys. Žmonių poreikiai mums – pirmoje vietoje. Dažniausiai gyventojo piktas tonas išnyksta ir galime ramiai pasikalbėti apie jiems opias problemas.
„Sugrąžinot į gyvenimą“
Dalia Janulienė
Rokiškio kaimiškosios seniūnijos seniūnė.
Buvo laikas, kai pačios darytais rankų darbo atvirukais sveikinau seniūnijos gyventojus, sulaukusius garbaus jubiliejaus. Taip buvo daroma, nes seniūnija neturėjo pinigų, o žmones pagerbti norėjosi. Labai įsiminė, kai paskambino vieno iš pasveikintųjų dukra ir tarė: „Jūs mano mamą sugrąžinot į gyvenimą.“ Norėjo pasakyti, kad ji labai apsidžiaugė seniūnijos parodytu dėmesiu.
O situacija, dėl kurios apgailestauti teko, irgi susijusi su mano atvirukais. Per klaidą praleidome informaciją, ir sveikinimo atviruką gavo jau miręs žmogus. Dėl to atsiprašiau mirusiojo artimųjų net kelis kartus.
Nutikimų darbe buvę pačių įvairiausių, tačiau to, kas buvo blogai – nesureikšminu – iš atminties pavyksta ištrinti. Gyvenimas per trumpas negatyvui.
