Pirmosios lėlės – iš popieriaus
Meilė lėlėms Nadieždą lydėjo nuo pat vaikystės. Įspūdį darė lėlės, kurios televizijos laidoje „Labanakt, vaikučiai“ kartu su Teta Beta kviesdavo mažuosius žiūrovus į animacinių filmukų pasaulį. Netrukus ir pati pradėjo kurti savo lėlių teatrą – iš popieriaus, audinio skiautės gamino lėles, piešė dekoracijas ir rengė spektaklius. Pusbroliai gaudavo vaidmenis, o mažoji režisierė negailėjo nurodymų: „Tu vaidinsi senelį, tu – katiną, o tu būsi lapė…“ Bilietus „pirkdavo“ kiemo vaikai, dėdė ir teta, o pasirodymas tapdavo švente. Būtent tada gimė ypatingas ryšys su lėle – gebėjimas pajusti jos charakterį, nuotaiką, judesį ir išgirsti jos pasakojamą istoriją. Vaikystėje užsimezgęs lėlės plastikos ir išraiškos pajautimas ilgainiui virto ir gyvenimo keliu.
Lėlių teatras Bajoruose
Baigusi bibliotekininkystės studijas, o vėliau įgijusi ir kultūrinės veiklos vadybos išsilavinimą, N. Ivanova 1990 m. pradėjo dirbti Rokiškio rajono centrinės bibliotekos Bajorų kaimo filiale. Jaunai specialistei rūpėjo ne tik bibliotekos kasdienybė, bet ir tai, kaip užmegzti ryšį su vietos bendruomene, sudominti žmones skaitymu. „Lengviausia tai padaryti bendraujant su vaikais, todėl mano planuose atsirado lėlių teatras. Neabejojau, kad tėvams taip pat bus įdomu pamatyti, ką bibliotekoje veikia jų vaikai“, – prisimena N. Ivanova. Kartu su kultūros namų darbuotojomis ji ėmė organizuoti įvairius renginius – viktorinas, žaidimus, knygų pristatymus, teatralizuotas programas ir spektaklius. Būtent Bajoruose pirmą kartą į sceną išėjo jos sukurtos lėlės – žingsniai į lėlių teatro pasaulį. Pirmasis spektaklis buvo žinoma pasaka „Trys paršiukai“. Nors lėlės ir dekoracijos buvo kuriamos iš paprastų medžiagų, žiūrovams tai buvo tikras stebuklas. Spektaklis sulaukė didelio vaikų susidomėjimo ir tapo paskata kurti toliau. Aktyvi, iniciatyvi ir kūrybingų idėjų nestokojanti darbuotoja netruko atkreipti bibliotekos vadovių dėmesį. Tuometinė direktorė Zita Juodeikienė ir Vaikų literatūros skyriaus vedėja Julija Staigienė pakvietė N. Ivanovą dirbti Vaikų literatūros skyriuje, kur jos talentas ir meilė lėlių teatrui atsiskleidė dar ryškiau. Naujoje darbo vietoje gimė naujos lėlės, teatralizuoti renginiai, edukacinės programos ir lėlių spektakliai. Būtent čia pradėjo formuotis ir tradicijos, kurios vėliau išaugo į vieną ryškiausių regiono kultūrinių reiškinių – lėlių teatrų festivalį „Kai atgyja lėlės“.
Lėlės gimimo paslaptis
Nadieždos lėlės gimsta namuose. Čia, ramioje aplinkoje, viena po kitos atsiranda spektaklių herojės – kiekviena su savu charakteriu, nuotaika ir istorija. Lėles ji siuva rankomis. Siuvamosios mašinos beveik neprireikia – svarbiausia pačiai pajusti medžiagą, jos minkštumą, tamprumą ir galimybes. Kurdama lėlę ji iš anksto įsivaizduoja būsimo personažo veido išraišką, judesius, charakterį. Tačiau neretai kūrybinį procesą pakoreguoja pati medžiaga – kartais ji tarsi pasiūlo kitokį sprendimą, nei buvo sumanyta iš pradžių. „Jeigu nori, kad kitas žmogus pasiūtų taip, kaip įsivaizduoji, turi būti šalia ir rodyti kiekvieną žingsnį. Todėl dažniausiai viską darau pati“, – sako Nadiežda. Anot jos, lėlės kūrimas reikalauja susikaupimo, kantrybės ir fantazijos. Tai laikas, kai galima visiškai pasinerti į kūrybą ir stebėti, kaip iš audinio skiaučių, siūlų, sagų ir įvairių smulkmenų pamažu gimsta naujas personažas. Visose jų slypi kruopštus rankų darbas, vaizduotė ir meilė lėlių teatrui.
Esmė išlieka ta pati
„Kaip per tuos metus keitėsi lėlės?“ – paklausėme bibliotekininkės. Anot jos, laikui bėgant atsirado naujų medžiagų, modernesnių lėlių gamybos ir detalių tvirtinimo būdų, kurie kūrėjams suteikė daugiau galimybių įgyvendinti savo sumanymus. Tačiau pati lėlių teatro esmė per dešimtmečius nepasikeitė. „Teatre naudojamos įvairių rūšių lėlės – marionetės, pirštukinės, pirštininės, lazdelinės, šešėlių teatro, objektų lėlės ir daugybė kitų. Keičiasi jų formos, medžiagos ir gamybos technologijos, tačiau svarbiausia išlieka tai, kad lėlė scenoje turi atgyti, prabilti ir papasakoti savo istoriją“, – sako N. Ivanova. Dideliu palengvinimu lėlininkams tapo naujų medžiagų atsiradimas. „Kai atsirado galimybė gauti porolono, putplasčio ir sintetinio kamšalo (sintepono), lėlių gamyba tapo gerokai paprastesnė. Šios medžiagos leido lengviau formuoti lėlių galvas, veidus ir kūnus, suteikti joms išraiškingumo bei charakterio. Tai atvėrė daugiau kūrybinių galimybių“, – pasakoja ji.
Labai pasikeitė situacija, kai atsirado dėvėtų drabužių parduotuvės. Iki tol nuolat stokota audinių skiaučių. Nadiežda prisimena: „Dar Bajoruose ruošiau spektaklį „Trys paršiukai“. Teatro mergaitė sako: „Turiu rausvą suknelę, ją jau išaugau.“ Netrukus ji atbėgo mojuodama ta suknele – mama leido ją persiūti. Taip iš suknelės gimė trys paršiukai.“ Tokios istorijos, pasak jos, geriausiai atspindi lėlių teatro dvasią – kai kūrybiškumas, išmonė ir bendrystė paprastus daiktus paverčia pasakų personažais, o kiekviena lėlė į sceną atsineša savo unikalią istoriją.
Pelėdžiukui Mikiui – jau 31-eri
Šiandien Vaikų ir jaunimo skyriuje saugomos 87 N. Ivanovos sukurtos lėlės. Prie jų dar reikėtų pridėti apie 40 šešėlių teatro lėlių. Akį patraukia gerai pažįstami personažai. „Ši lėlė labai panaši į „Valstiečių laikraščio“ herojų Anuprą Dirvelę“, – pastebime. „Jis ir yra Anupras“, – šypsosi Nadiežda: – O štai čia – pelėdžiukas Mikis. Jam jau 31-eri.“ Mikis – pirma lėlė, kurią N. Ivanova 1995 m. pasiuvo Vaikų bibliotekai. Tuomet norėjosi, kad skyrius turėtų savitą simbolį, atpažįstamą personažą, kuris pasitiktų vaikus ir lydėtų juos bibliotekos renginiuose. Pelėda nuo seno laikoma išminties, mokslo ir knygų simboliu, todėl puikiai tiko bibliotekai. Ilgainiui pelėdžiukas Mikis tapo ne tik Vaikų bibliotekos simboliu, bet ir daugelio renginių bei spektaklių dalyviu. Galbūt neatsitiktinai bibliotekoje pradėta kaupti ir pelėdų kolekcija. Šiandien joje – per 500 eksponatų. Nuo pelėdžiuko Mikio 1995 m. prasidėjo ir Vaikų bibliotekos lėlių teatro istorija. Pirmasis Vaikų ir jaunimo skyriaus lėlių teatro spektaklis – pagal rašytojos Almos Karosaitės pasaką „Kaip lapė vilkui vištieną virė“. Taip gimė lėlių teatras „Padaužiukai“.
Festivalis, sujungęs lėlininkus
Užsimezgė ryšiai su kitų rajono bibliotekų lėlininkais, o tai paskatino naują idėją – surengti lėlių teatrų šventę. Pirma įvyko 1996 m. Tuo metu lėlių teatrai buvo itin populiarūs – iki 2000-ųjų juos turėjo daugelis rajono bibliotekų, mokyklų, vaikų lopšelių-darželių ir kultūros įstaigų. Netrukus gimė sumanymas į Rokiškį pakviesti ir kitų rajonų lėlininkus – Zarasų, Pasvalio, Biržų, Šiaulių, Anykščių, Ignalinos bibliotekas. Nuo 2003 m. festivalio dalyviais tapo ir kolegos iš Latvijos – Cesio, Jūrmalos ir Ludzos.
Galiausiai buvo rastas ir tas vienintelis, tiksliausiai nusakantis renginio esmę pavadinimas „Kai atgyja lėlės“. Šiuo pavadinimu festivalis gyvuoja jau beveik 20 metų ir yra puikiai atpažįstamas tiek dalyviams, tiek žiūrovams. Kiekvieno festivalio programoje vaidinami penki–šeši spektakliai, o renginį veda knygų ir pasakų personažai. Visiems kolektyvams įteikiamos medinės festivalio statulėlės – gražus prisiminimas apie dalyvavimą šventėje. „Pirmas statulėles gamino mano vyras Sergejus , o pastaruosius kelerius metus jas kuria tautodailininkas Vidmantas Zakarka“, – pasakoja N. Ivanova.
Per 30 metų festivalyje dalyvavo net 72 profesionalūs ir mėgėjų lėlių teatrai iš Lietuvos ir Latvijos, parodyti 153 spektakliai. Tačiau svarbiausia ne skaičiai. Festivalis „Kai atgyja lėlės“ tapo laukiamu ir mylimu renginiu, neatsiejama Rokiškio krašto kultūrinio identiteto dalimi. Jis suburia lėlių teatro kūrėjus, puoselėja kūrybos tradicijas, ugdo jaunąją žiūrovų kartą.
Profesionalų patirtis – Rokiškyje
Nuo 2005 m. festivalio istorijoje prasidėjo naujas etapas – projektinės veiklos laikotarpis. Gavus daugiau finansavimo, į Rokiškį imta kviesti profesionalius lėlių teatrus iš įvairių Lietuvos miestų. Festivalyje viešėjo Vilniaus „Stalo teatras“, „Avilys“ ir „Žalia varna“, Kauno „Nykštuko teatras“, Klaipėdos „Lino lėlės“, Klaipėdos lėlių teatras, Panevėžio lėlių vežimo teatras ir kiti profesionalūs kolektyvai.
Prie festivalio gyvavimo ir augimo prisideda Lietuvos kultūros taryba, rajono savivaldybė, kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondas, AB „Rokiškio sūris“, Rokiškio kultūros centras, Švietimo centras… Jų parama leidžia į Rokiškį pakviesti profesionalius lėlių teatrus, rengti edukacijas, kūrybines dirbtuves – išlikti reikšmingu kultūriniu įvykiu visam Aukštaitijos regionui.
Savo žiniomis ir kūrybine patirtimi Rokiškyje dalijosi režisieriai ir lėlių teatro kūrėjai Antanas Markuckis, Linas Zubė, Aurelija Čeredaitė, Saulė Degutytė, Darius Armanavičius, Salomėja Burneikaitė ir daugelis kitų. Šiemet kūrybinius mokymus vedė lėlininkai Arūnas Pakulevičius ir Rita Kiškūnaitė. Užsiėmimų dalyviai mokėsi, kaip iš paprastų kasdienių daiktų sukurti lėles, susipažino su jų gaminimo technikomis, išbandė kūrybinius sprendimus ir įsitikino, kad lėlių teatrui svarbiausia yra vaizduotė.
Teatras gyvena visus metus
„Ar tarp festivalių atgyja lėlės?“ – teiravomės N. Ivanovos. „Žinoma. Vaikų ir jaunimo skyriuje jau tapo tradicija rengti šeimų Advento vakarus, minėti Tarptautinę lėlininkų dieną, Padėkos dieną jauniesiems skaitytojams. Tokiomis progomis lėlės vėl atgyja: prisimename festivaliuose rodytus spektaklius ir dovanojame juos naujiems žiūrovams. Šiemet „Padaužiukai“ vaidino Panemunyje, Laibgaliuose, dalyvavo Ukmergėje vykusiame Lietuvos lėlių teatrų konkursiniame festivalyje „Molinuko teatras“. Už Nijolės Indriūnaitės inscenizaciją pagal Hanso Christiano Anderseno pasaką „Coliukė“ teatras pelnė pirmojo laipsnio diplomą – aukščiausią kolektyvo įvertinimą per visą jo gyvavimo istoriją. Sėkmė lydėjo ir antrąją „Padaužiukų“ trupę, suburtą iš bibliotekos darbuotojų. Už Eleonoros Matulaitės spektaklį „Drąsusis peliukas“ kolektyvas buvo apdovanotas antrojo laipsnio diplomu.
Kultūros tradicija, tapusi identitetu
Neatsitiktinai lėlininkai dažnai vadinami idėjiniais žmonėmis – tais, kurie kuria vedami meilės teatrui, vaikams ir pasakai. Pasak N. Ivanovos, daugelį metų lėlių teatrų kolektyvai vieni pas kitus važiuodavo tarsi pas gimines. Festivaliai tapdavo ne tik spektaklių pristatymo vieta, bet ir susitikimais, kuriuose gimdavo draugystė, buvo dalijamasi patirtimi, idėjomis bei sumanymais. Nors šiandien mėgėjų lėlių teatrų mažėja, Rokiškyje lėlių teatro tradicija išlieka gyva. „Mane palaiko meilė lėlių teatrui, kolegos, bibliotekos vadovybė ir šeima. Ne viską darau viena. Dekoracijas dažnai gamina mano vyras, o kuriant šešėlių spektaklius padeda sūnus. Tačiau labiausiai žavi teatro aktoriai. Jie noriai įsitraukia į veiklą, repeticijoms ir spektakliams dovanoja savo laisvalaikį. Jų entuziazmas ir atsidavimas padeda Rokiškyje išsaugoti lėlių teatro meną“, – sako N. Ivanova.
Adelija MILIEŠKAITĖ
