– Kaip pradėjai tatuiruočių kelią. Kodėl sumanei to mokytis?
– Visada mėgau mokytis kažko naujo meno srityje – paveikslai, piešiniai ant sienų, drabužių ir pan. Esu pasipuošusi ne viena tatuiruote, mano draugė kartą paklausė, kodėl aš pati jų nedarau. Nors ne kartą buvau girdėjusi iš aplinkinių, jog ši sritis man tiesiog „tiktų“, po draugės klausimo rimtai susimąsčiau. Pakalbėjau su savo tatuiruočių meistre, ji uždegė žalią šviesą ir padėjo susipirkti priemones, kad galėčiau mokytis. O laikas tam buvo tinkamas – karantinas. Su jos ir kitų šios srities meistrų pagalba pradėjau gilinti žinias ir lavinti ranką. Mokausi iki šiol, nors jau esu padariusi nemažai tatuiruočių, – šioje srityje negali sustoti mokytis.
– Ne tik darai tatuiruotes, bet ir paišai ant sienų?
– Taip, tai yra kita mano mylima veikla, tai man kaip tam tikra meditacija. Būdama visai mažytė išpaišiau močiutės kambario sienas lūpų dažais. Šį mano poelgį šeima dažnai primindavo. O kodėl neįgyvendinus to dabar? Visada žavėdavausi gatvės menu, grafičiais ir kitokiais menais mieste, todėl kartą tiesiog „pasiskolinau“ tėčio namų sieną ir papuošiau ją didžiuliu piešiniu. Patiko, norėjau dar. Daugiausia piešiu vaikų kambariuose jų mėgstamus herojus, kad jiems būtų smagu leisti laiką savo aplinkoje.
Išsamiau skaitykite šeštadienio „Gimtajame…“
