Naujienų portalas 15 min.lt paskelbė metų senjoro rinkimus. Aktyviai juose dalyvauja ir rokiškėnai. Kandidatais į metų senjoro titulą jau pasiūlyti Liucija Guzevičiūtė iš Kazliškio seniūnijos, rokiškėnas Stasys Mekšėnas ir Ritė Gernienė iš Antanašės.
Norintieji balsuoti rinkimuose tai padaryti gali čia.
O mes pakalbinome Liuciją Guzevičiūtę, kurią dažnai galima sutikti įvairiuose ne tik Kazliškio, bet ir rajono renginiuose, žygiuose, šventėse.
Kazliškiečiai pristatė jūsų kandidatūrą metų senjoro rinkimuose. Ar tai Jums buvo labai netikėta?
Labai netikėta. Gyvenu savotiškam strese ir nežinau, kuo viskas baigsis. Taigi daug tokių žmonių yra. Bariau čia aš ir bendruomenės pirmininkę, sakiau, kaip jūs galit taip sugalvot. Suprantu, kad čia žaidimas, bet reikia ir žaidimų kai kada.
Išvardinta daugybė jūsų darbų ir veiklų, ne viename renginyje ir pats Jus sutinku. Ar ne per trumpa diena?
Labai trumpa. Net ir ilgiausia vasaros diena galėtų būti ilgesnė.
Jei būtų ilgesnė, ką dar nuveiktumėt?
Dar paravėčiau darbus, prižiūrėčiau aplinką. Galbūt pasigaminčiau valgyti, kam pritrūksta laiko. Ir taip toliau.
Kam daugiausiai skiriate savo laiko?
Kol kas darbams. Gal ir per daug turiu tų savo žemės darbelių: daržų, pievų, pievelių, kiemų, krūmų ir panašiai. Dar sodai ir visa kita. Nuo ryto iki vakaro. Bet dar reikia ir nuo rajono įvykių neatsilikti. Ir tam skiriu panašiai trečdalį laiko. Juk nepaprastai viskas įdomu. Ir su didžiausiu pavydu žiūriu į rokiškėnus senjorus, kurie turi sveikatos. Jiems visko pilna. Ir Rokiškyje, ir aplink jį.
Pagal tai, kiek nuveikiate, sveikatos jums turbūt netrūksta?
Kultūriniams dalykams tai netrūksta. Tik fiziškai truputėlį pavargstu, bet turiu kur atsipalaiduoti. Sėdu ant triratuko ir važiuoju pas pusbrolį Remigijų Kvedaravičių, pusbrolienę Ramutę Kvedaravičienę, jos 99-erių mamą – pasėdim, pailsim, kavos puodelį išgeriam, pažaidžiam su močiute kortom. Tada grįžtu atgal – ir vėl prie darbų.
Ką galėtumėt pasakyti jaunimui, kurie skundžiasi, kad jėgų, laiko neturi? Kaip išlaikyti jaunatviškumą, smalsumą ir gerą nuotaiką?
Pirmiausia reikia domėtis visais nedideliais dalykais. Pamatyti tokiomis akimis, kad būtų įdomu. Ir jaunimui truputį neperspausti savęs. Nebandyti aprėpti neaprėpiamų dalykų. Gal kartais per daug greitai jie nori gerai materialiai ir kitaip gyventi. Svarbiausia žingeidumas, domėjimasis.
Laimė, kad aš ir kiti mano amžiaus gyvename šituo laiku, kai spėjom atplauti smegenis nuo sovietizmo.
Iš kur tas Jūsų smalsumas ir noras viską matyti?
Aš irgi kartais pagalvoju, kaip ten buvo. Išėjau į Autobusų parką dirbti 18 metų, baigusi aštuonias klases. Dėl įvairių priežasčių nėjau į vidurinę ir toliau mokytis negalėjau. Sunkus buvo gyvenimas šeimoje – du broliai, ligoti tėvai. Kai pradėjau važiuoti – Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Ryga, Daugpilis, Panevėžys – pasimatė žmonių gyvenimas. Vienintelė pramoga Rokiškyje buvo, kad po darbo galėdavom nueiti į kiną, paskutinį 21 valandos seansą „Aukštaityje“. Paskui prasidėjo įvairūs koncertai. Didžiausias įvykis buvo, kai prasidėjo „Vaidiname žemdirbiams“. Nuo pirmo festivalio iki šios dienos. Nuėjau į teatrą – kaip medus, kaip saldainis. Dabar jau finansai neleidžia į visus spektaklius eiti. O kam leidžia, gali eiti į kiekvieną spektaklį. Savotiškai pavydžiu festivalio komisijai, nors kartu truputį jos ir gaila, žinoma.
Iki 1988 metų buvo gal ir ne kas – monotonija, propaganda, smegenų plovimas. Jeigu ne Sąjūdžio įsikūrimas tais metais, pirmas mitingas Rokiškyje, tai nežinau… Laimei mano maršrutas leido nueiti į šitą mitingą. Tada televizija ir Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Lietuva atmerktom akim“. Ir iš tikrųjų atsivėrė akys. Nuvažiavom į Baltijos kelią, autotransporto įmonės autobusai vežė. Grįžtant visi susimaišė, į mūsų autobusą sulipo, man atrodo, „Gastautos“ žmonės ir pradėjo dainuoti tikras lietuviškas dainas. Iki ašarų buvo graudu ir iki ašarų įdomu. Nuo to laiko tranzistorius šalia buvo – visos žinios, visos naujienos. Prisirišu tranzistorių ant šono ir pjaunu atolą dalgiu – tėtė jau nebelabai galėjo. Mama gūžčioja pečiais: „Ką tu čia sau galvoji? Ko čia klausai?“ Bet kaip tu gali pasveikti nuo šito dalyko?
Paskui prasidėjo pėsčiųjų žygiai – organizavo Ramutė Kvedaravičienė, tada bendruomenės pirmininkė. Dar dirbau, tik 2019 metais išėjau į pensiją. Brolis jau kūrėsi Šakaliuose, tėvų kadai nebebuvo. Mes su kaimynu arklį laikėm, žemę dirbom padėdami vienas kitam. Bet kaip gali neiti – šitiek žmonių susitinki, šitoks grožis, istorija, kiti dalykai. Ko daugiau žmogui reikia, kad atsigautų?
Taip ir užsikrėčiau. Labai gera bendruomenė, priima, visur kviečia. Tik laiko trūksta. Šiemet „Interrampoj“ taip ir nepabuvojau nė vienam spektakly.
Ar nesigailit, kad gyvenat kaime, o ne Rokiškyje?
Gailiuosi. Bet kadangi dirbom daržus su kaimynais, turėjom bendrą arklį, reikėjo jiems padėti. Aš jiems, jie man. Paskui kaimynai vienas po kito mirė, arklio viena jau nebegalėjau išlaikyti, pardaviau. Kas dabar daryt, sakau broliui. Kaip man žemę dirbt? Brolis nusipirko traktoriuką, atvažiavo vieną kartą, kitą. Sakau, reikia pačiai mokytis. Brolis parodė – sėsk ir važiuok. Abejojau, ar pavyks, bet išmokau. Jau savarankiškesnė. Ir iki šiol tuo traktoriuku apsidirbu viską.
Turit savo traktoriuką?
Taip. Bendrą su broliu. Su visais padargais nusipirkom, viską nuo A iki Z pasidarau.
Tai kaime iki šiol, kaip senais laikais, vieni kitiems padedat?
Taip. Tik kad dabar beveik nebeliko to mūsų kaimo. Labai džiaugiuosi, kad pas artimiausius kaimynus Dabužinskus gyvena jų anūkas Giedrius Karaliūnas. Jis man kaip užuovėja. Sugedo kas – pagalba, kažko nepajėgiu, sakykim, padargo kurio pasikeisti, užsikabinti – pagalba, sugedo triratukas – pagalba. Ir dar yra kaime vienas kaimynas, bet jis ne vietinis, tik jau seniai gyvena. Ir viskas – mūsų Rumpiškėnų kaimas baigiasi. Giedrius dar jaunas, žemės kol kas nedirba, daržų neturi, jam mano pagalbos, galima sakyti, nereikia. Tai aš jam daržovėm atsilyginu – natūraliu senovišku kaimišku būdu.
Išeidama į pensiją pasižadėjau, kad dešimt metų pagyvensiu kaime, o paskui kitus dešimt metų grįšiu į Rokiškį, kad dar spėčiau pasidžiaugti kultūros dalykais. Tik dabar pusbrolio žmona jau abejoja, ar išeisiu miestan. Kad būtų visuomeninio transporto savaitgaliais daugiau, tai paprasčiau būtų, galima būtų pasiekti ir atlaidus, ir muziejaus renginius, bet šeštadieniais ir sekmadieniais to visuomeninio transporto beveik nėra. Kartais dėl to labai liūdna. Laimei, Pandėlys netoli su visais kultūriniais renginiais. Ir į Kazliškį pasikviečia įvairių renginių. Tik kad ne į visus žmonės renkasi.
Kazlišky, kiek pastebėjau, neblogai žmonės renkasi.
Renkasi. Dabar Bajorų teatras vaidino spektaklį „Tėvas“, pilna salė prisirinko. Kartais ir Pandėly tiek nebūna.
Ir biblioteka mūsų gyva. Lapkritį joje vėl prasidės renginiai. Bibliotekininkė sugalvoja visko. Ir viktorinos, ir taškavimai, ir pasikviečia dar ką nors, edukacijas padaro.
Ir bažnytines šventes, ir asmenines kartu švenčiam. Gražiai ir vieningai gyvenam.
Ačiū už pokalbį. Sėkmės jums ir sveikatos.
