Džiaugsmas ir neviltis – to neišvengia nei gydytojas, nei vadovas

– Kodėl pasirinkote gydytojos profesiją? Ar svarstėte alternatyvas, ar tiesiog jautėte, kad – tai jūsų kelias? 

– Turėjau minčių studijuoti teisę ar žurnalistiką. Sprendimą studijuoti mediciną lėmė sesers situacija: ji, metais anksčiau nei aš baigusi vidurinę mokyklą, neįstojo į Kauno medicinos institutą – vos balo pritrūko iki lietuvių kalbos penketo. Nusprendžiau „atkeršyti“ priėmimo komisijai – įstojome abi.

– Kodėl vaikų gydytoja? Jūsų nuomone, gydyti vaikus sunkiau ar lengviau negu suaugusiuosius?

– Tai, kad būsiu vaikų gydytoja, žinojau jau pirmajame kurse – tiesiog jutau, kad tik čia gali būti mano vieta medicinoje. Negaliu pasverti, ką sunkiau ar lengviau gydyti – vaikus ar suaugusiuosius. Manau, vaikų gydytojo darbas teikia kur kas daugiau džiaugsmingų akimirkų – tėveliai džiaugiasi kūdikio pirmuoju šypsniu, pirmuoju dantuku, žingsneliu, pasiekimais mokykloje.

– Ką prisimenate iš pirmųjų gydytojos darbo metų? Kas buvo sunkiausia? Kas džiugino? Gal įstrigo koks įvykis? Pirmasis pacientas?

– Kalbėdama apie pirmuosius savo darbo metus, aš ir šiandien džiaugiuosi, kad patekau į nepaprastai darnų ir draugišką Juodupės ambulatorijos kolektyvą – čia nebuvo nei kastų, nei luomų. Šventes, ypač Mediko dieną, kuri buvo minima birželio mėnesį, švęsdavome iki ryto. Ir dabar dar naudojuosi patarimais, kuriuos pirmaisiais darbo metais gavau iš vyresnių kolegų pediatrų – gyd. V. Deksnio, a. a. gyd. J. Dirsienės, gyd. A. Varnienės.

Prisimenu, su kokiu tėvišku rūpesčiu į darbą Juodupėje mane priėmė tuo metu ten vyr. gydytoju dirbęs a. a. gyd. A. Indrišiūnas. Po metų jis tapo Rokiškio ligoninės vyr. gydytoju ir dirbo iki 2003-iųjų. Man jis buvo ir išliks vadovo pavyzdžiu. Jo vadovavimo metais pastatytos Panemunėlio, Kamajų, Juodupės ambulatorijos, Rokiškio poliklinika ir ligoninė – nedaugelis rajonų galėjo tuo pasigirti. Suburtas darnus medikų kolektyvas. Jis sugebėjo pastebėti organizacinių gabumų turinčius gydytojus ir skyrė jiems vadovaujamas pareigas.

Sunkiausi buvo budėjimai Juodupės ligoninėje – beveik visi pacientai – suaugusieji, tik 10 lovų buvo Vaikų ligų skyriui. Budėdavome paeiliui visi dirbantys gydytojai, o jei ligoniui pablogėdavo naktimis ar savaitgaliais, seselės (dabar – slaugytojos) telefonu kviesdavo budintį gydytoją. Tada slapta širdyje džiaugdavausi, kad baigiau Kauno medicinos institutą, o ne Pediatrijos fakultetą Vilniaus universitete, nes bendrieji mokslai visiems gydomojo fakulteto studentams penkerius metus buvo visiškai vienodi – ar tu pasirinksi chirurgiją, ar vaikų ligas. Šių žinių man labai prireikdavo. Aišku, mano stalčiuje gydytojų kabinete buvo visi vidaus ligų paskaitų konspektai ir vadovėliai.

– Kokių savybių reikia geram vaikų gydytojui? Ar visuomet pacientų vertinimai atspindi gydytojo tikrąją kompetenciją? Gal daug reikšmės turi psichologiniai aspektai? Mokėjimas bendrauti su tėveliais, ne tik su mažaisiais pacientais?

– Manau, vaikų gydytojui, kaip ir visiems kitiems gydytojams, reikia tų pačių savybių – kompetencijos, atidumo ir empatijos. Ji ypač svarbi sprendžiant paauglių sveikatos problemas ir bendraujant su tėveliais. O ir gydytojas vertinamas dažniausiai pagal tai, kiek jis atitinka pacientų ar tėvelių lūkesčius ir norus.

(Daugiau – antradienio „Gimtajame…“)