Dukra, grįžusi po sunkaus budėjimo ligoninėj, garsiai klauso „G & G Sindikato“, nes jai patinka Svaras, o dar labiau tai, kaip jis repuoja: „Plūduriuoja viena koja įsitvėrę blizgučių, man prikolinti ir trolinti tokius – smagu. Ačiūkai, būčiukai, varveseiliai daikčiukai, visko lyg ir yra, bet duokit dar trupučiuką. Falafeliai, tofu, paukščiai karaliai sofų, besidomintys tiktai savo gerbūvio kofu. Gyvenimas primes žiaurų, šauks tave kiauru, draskys tau aurą, vadins bejėgiu, turi įprotį bjaurų – įžūliam duoti laurus, o jei drebutis, nustums nuo bėgių…“
Neklausiu, kodėl jai tai patinka. Jaučiu. Mes visi vieni kitus jaučiam – kas prie partijų, kas prie repo. Ir tada, kai kalbėt beviltiška, garsiai paleidžiame Svarą – „perlaužiame save per pusę ir atiduodam kitam pusę“.
„Negi apie gražią ateitį čia kalbama. Apie karus sostų, apie tai, kas kam parsiduoda, kas ko bijo ir kas ko nekenčia. Kam mero, kam vice. Moteris štai nori būt pavaduotoja, o visi – direktoriais (pentagono, šiukšlių įmonės, poliklinikos). Jie baigia „prikabinti“, susijungti, atsijungti, prisimatuoti tas kėdes ir visas kitas nedideliu spinduliu aplinkui. Tą Svaro gerbėjus dusinančią aplinką, tuos koridorius, kur įsitaisys „visa karaliaus svita“. Su tarnais ir pajacais. Už pinigus. Kuriam ten nereikia? Tadui, Andriui, Valerijui, Vytautui, Petrui, Vidui ar Robertui, Gražinai, Vaivai ar Daivai“, – kolegė visą savaitę kalba su politikais ir, jai nežinant, aš ją cituoju. Politinių kuluarų moralės kodeksas? Keistai veikia tas turgus. Kur parduodamos kekšės smegenys. „Tu iš kažkokios fantazijos dabar čia kalbi, apie kokias programas čia paistai… Jos – rinkėjams. Koks skirtumas, kas ten parašyta“, – prieš akis tęsiasi pokalbis, kur direktorius vadinamas „direktarium“, o nuolat kintančios valdžios vyrų išsidėstymo po rinkimų schemos (ryte viena, kita vakare), kas užims kokią kėdę, – kiaulių šėryklomis. Negražu, bet… žodžių iš dainos neišimsi. Jie – autentiški. Apie tai, kas kam „uždės kryžiukus ant sienos“, „kas ką išdulkins“. Ir čia, aišku, ne apie seksą. Ir ne apie žmones.
Į kabinetą be ceremonijų žengia Vidmantas Pilibaitis. Neprašytas sėdasi ir klausia, kaip jam „ištraukti politiką iš partijos“ ir už jį balsuoti. Kolegė aiškina, jog tai neįmanoma. O jis, žmogus paprastas, „apsikakokit“, sako.
Dar vieną kandidatą palieku redakcijoj išeidama iš darbo. Ryte randu žmogų toj pačioj vietoj. Su kostiumu. „Štai, visai gera nuotrauka gavosi. Ir tu visai gražus vyras“, – nusprendžiam ir sau tyliai galvojam: – „Baigsis rinkimai, baigsis ir tulpės, ir vyrų – kostiumų žvilgsniai.“
Ar jie apgaulingi? Reikia bent kiek mokėt kūno kalbą. Kad suprastum, ar tau ranką bučiuoja dėl balso. Viliesi, kad ne? Bet jų šypsenos slidžios. Kaip ledas. Nufotošopintas. Jokios užuominos, kad mirs dėl manęs, tavęs, mūsų. (Kalanta kažkada susidegino.) Tik įsivaizdavimas. Jokio tikrumo, tik sapnas.
Išskaičiuotas aklumas, begarsis filmas, laidos „Kitas“, „24 valandos“, „TV pagalba“ apie viešas ir beviltiškas meilės ar žmogiškumo paieškas.
Stop. Noriu kažko, kas perskrostų iki dugno, perkirstų riešus, kad būtų kraujo. Noriu knygos, teatro, ŽMOGAUS. Be kaltės šleifo, be krakmolytų banalybių, nereikalingų žodžių. Tiesiai į taikinį, taip, kad sutraiškytų, taip, kad būtų nesvarbu „dešinė, kairė ar centras“. Taip, kad išsižiojęs klausytum, kad verktum, kad negirdėtum. Besielio triukšmo. Atsiverčiu knygą, nusipirktą šiandien. „Praeis“ „Tyto Alba“. Marius Povilas Elijas Martynenko, 76 puslapis. Jam 26-eri ir jis rašo: „Apsinuoginti nėra sunku. Taip atrodo, kyla jausmas, panašus į mažąją mirtį. Tada žengi žingsnį. Mes to bijome ir gal visai pagrįstai. Nuostabiausi ir gražiausi akimirksniai įvyksta dėl to apsinuoginimo – fizinio, emocinio ir protinio.“
Einu į teatrą. Užsakau dukrai bilietą į „Cinką“ – vieną paskutinių Eimunto Nekrošiaus spektaklių. Noriu, kad kažką tokio, ko prisiklausiau per šį mėnesį, tarsi auglį išpjautų. Nenoriu su tuo gyventi.
