– Kas Jums asmeniškai yra Kalėdos?
– Tai iš tiesų yra didžiulė didžiulė šventė. Tai yra mano Dievo, mano Tikėjimo, mano religijos, mano viso gyvenimo atspirtis ir taškas. Tiesiog Dievas ateina į žemę. Tai yra mano Atpirkimas. Manęs kaip žmogaus pakvietimas į susitikimą, į Būtį. Ir Kalėdos turbūt pati gražiausia ir švenčiausia šventė. Jeigu nebūtų buvę užgimimo, nebūtų buvę Kalėdų, nebūtų žmonijos Atpirkimo, mes būtumėm vargę, dirbę, kentėję ir buvę nelaimingi.
– O kada labiau laukdavot Kalėdų, kada jos būdavo džiaugsmingesnės – vaikystėje ar dabar?
– Man jos visuomet džiaugsmingos. Kada rami sąžinė, kada žmogus pasiruošęs, kada jis nebijo susitikti su Dievu, jam visada Kalėdos. Ne tik pačios šventės, kurias švenčiam. Man Kalėdos visuomet. Kai pamatau mažą vaikelį, kai pamatau motiną su kūdikiu, ypatingai, kai pamatau tėvą, laikantį mažą kūdikėlį – tai yra Kalėdos. Tai yra gimimas. Gimimas Tėvynei, gimimas pasauliui naujo žmogaus. Kiekvieną kartą man tai primena, kaip Jėzus atėjo atpirkti žmogaus. Mes laukiam to, adventas yra tas laukimo laikas. Ir laukiam, kada susitiksim visi Amžinybėje.
– Jūs esate gyva mūsų Bažnyčios istorija. Jūs bendravote ir su kunigu Juozu Zdebskiu, ir su monsinjoru Alfonsu Svarinsku, kardinolu Sigitu Tamkevičium…
–… kanauninku Broniumi Antanaičiu ir visais, kurie buvo to meto uolieji, narsieji kunigai. Tai buvo visas mūsų ratas.
– Kokios būdavo tų persekiojamųjų kunigų Kalėdos?
– Turbūt kunigui ir mums, vienuoliams, yra didžiausias džiaugsmas, kai matai, kad žmonių eilės prie klausyklos, kai žmonių eilės bažnyčioj. Kad ir dabar – pamatai jaunus žmones, kaip jie domisi tradicijom, šventimu, laukimu – ir tai didžiausias džiaugsmas. Aišku, labai liūdna, kad daugeliui žmonių dabar Kalėdos tik pirkimo, dovanų, triukšmo, puošmenų, blizgučių laikas. Galbūt žmogui reikia ir to, bet tai nėra tikrosios Kalėdos. Tikrosios Kalėdos – susitikimas su savo Atpirkėju, suklupimas prie Kūdikėlio, laukimas Jo gimtadienio, laukimas Jo antrojo atėjimo, susitikimas Eucharistijoje, Šventosiose Mišiose. Man kasdien Kalėdos, kai susitinku Jį ir priimu Jėzų į savo širdį.
– O koks vienuolės pasiruošimas Kalėdoms? Jūs ruošiate Prakartėlę, važinėjate po Lietuvą su edukacijomis. Kokie dar tie pasiruošimo darbai?
– Dabar man asmeniškai – visos tos edukacijos. Jau gruodžio pirmąjį sekmadienį edukaciją turėjau Šiluvoje, ir gana nemažai žmonių susirinko. Net nesitikėjau tiek, galvojau, tik pirmas advento sekmadienis, kol visi įsivažiuos… O viena jauna šeima atvažiavo net iš Vilniaus, kad galėtų pasidaryti advento vainiką, kad galėtų išsikepti Kalėdaitį, kad patirtų tą džiaugsmą, savo rankomis iškeptą parsivežtų į savo namelius ir laužydami vienas kitam linkėtų ramybės, džiaugsmo. Tikro džiaugsmo. Aš niekada nelinkiu laimės – jos pasaulyje nėra – bet kad visuomet būtų džiugi kiekvieno širdis. Kad jie mokėtų džiaugtis tikruoju gyvenimu. Ir ateinančiu, žinoma, nes kiekvienam artėja tas laikas, kai visi būsime Amžinybėje.
– Kaip sutinkate Kūčias? Kaip sutinkate Kalėdas?
– Tik baigusi mokyklą išvažiavau pas kunigą J. Zdebskį ir nuo to laiko daugiausiai dirbau parapijose, bažnyčioje, vargonininkavau sovietmečiu. Tai visi Betliejų įrengimai, puošimai kaimo bažnytėlėse man pažįstami. Švęsdavom namuose, parapijose su vaikais, nors sovietmečiu to neleisdavo, keletą kartų yra net „voronoku“ išvežę švenčiant Kalėdas su jaunimu. O kai jau Lietuva tapo laisva, Nepriklausoma, šventimas jau buvo viešas. Ir dabar tenka Betliejų paruošti bažnyčioj. Stengiesi kiekvienais metais. Žaiginyje (Raseinių r.) yra nedidelė kaimo bažnytėlė, nėra kažkokių ypatingų dekoracijų, kad galėtum kiekvieną kartą sustatyti tą patį Betliejų, tai stengiuosi, kad kiekvienais metais jis būtų vis kitoks, kažkuo ypatingesnis. Kadangi mano brolis skulptorius, tai pernai panaudojom Betliejui jo skulptūras, o šiemet bus jo sūnaus, amžinatilsį Dovydo Teresiaus, kuris devyniolikos metų būdamas žuvo kariuomenėje, prakartėlė, daryta, kai jam buvo 12 metų. Kadangi tėvas skulptorius, tai ir sūnelis kartu darė. Šiemet Žaiginio bažnytėlėje bus jo skulptūros. Net ežys ir vėžys padaryti toje prakartėlėje. Nežinau, ar prie prakartėlės buvo vėžys atėjęs, bet pas jį yra.
– Bet čia labai graži simbolika – net tas, kuris atbulas ropoja, vis tiek ateina pas Dievą.
– Čia ta mintis ir buvo, kad visi kūriniai garbina atėjusį Atpirkėją.
– Ar daug tenka su jaunimu bendrauti?
– Labai daug. Ypatingai, kai dar dirbau mokykloje. Labai gaila, kad Žaiginio mokykla dabar jau uždaryta. Dirbau ten ir su šauliais, ir su jaunimu. Važiuodavom visada su jais prieš Kalėdas, prieš Velykas pas Kauno klinikinės ligoninės Onkologinio skyriaus vaikus, aplankydavom visus nuo mažyčio iki paaugusių, kepdavom su jais kalėdaičius, liedavom žvakeles. Ir mokykloj kalėdaičius kepdavom. Dabar tas edukacijas ir parapijose, ir muziejuose, ir bibliotekose tenka daryti. Šiandien buvo atėjusi grupė iš senelių namų. Žinot, kai virpančia ranka paima šaukštą ir deda į keptuvėlę, akys spindi džiaugsmu. Jie bendraudami patiria Kalėdas, Kalėdų džiaugsmą. Iki ašarų. Šiandien apsikabinę išbučiavo, išdėkojo, kad galėjo prisiliesti prie to balto ar spalvoto kalėdaičio, kad patys galėjo pamatyti, kaip jis ateina ant mūsų Kūčių stalo. Tai tikrai labai didelis džiaugsmas.
– Jūs daug domitės bažnytiniu menu, bažnytine muzika. Ar nors kažkiek laikot save menininke?
– Ne. Brolis skulptorius, ir užtenka. Dievas davė meno, grožio pažinimą, supratimą. Labai norisi, kad ir tie Betliejai būtų įdomūs. Esu turbūt daugiau kaip 40 Betliejų bažnyčiose pastačiusi. Didelių, su tikrais akmenimis, tokiais, kad vienas nelabai pakeldavo. Jaunimėlį savo pasikviesdavau, tai sunešdavo, sumūrydavom Betliejaus sienas tokias, kad paskui, kai reikėdavo išardyt, būdavo sunku. Nemėgstu dalykų, kurie labai pigūs – iš popieriaus iškirptų, nupieštų arba, kaip dabar daro, tų modernių. Ir man daugiausiai iš vaikystės prisimena, kaip mama nuvedė Kelmėj į bažnyčią, ir ten buvo Kūdikėlis supamas. Mums, vaikams, parodė, kaip Jėzulį galima pasupti. Ir aš ne kartą esu dariusi tokius Betliejus. Tai vaikams gyva. O jeigu ten tik koks nors pastatytas stulpelis… Vienoj bažnyčioj žmonės sako: „Klebone, pernai Jėzus gimė po medžiu, užpernai ant plyno lauko, kaip šiemet gims?“ Jeigu žmonės negali prie to Betliejaus prisiliesti, savo dvasia nusileisti į vaikystę, tai koks ten Betliejus. Ypatingai vaikams viskas turi būti gyva. Ten turi būti akmuo, samana kokia nors – visa tai, kas yra gamtoje.
– O iš kur tas ir Jūsų, ir brolio meno supratimas?
– Tėtis neblogai piešdavo. Jis ir pindavo visokiausius krepšius. Mama taip pat buvo labai subtili. Ji pažino tą grožį ir mums, vaikams, jį įskiepijo. Per gamtą, per Dievo kūrinius pajaučiam ir patį Dievą. Visa tai iš tėvų. Ypatingai iš mamos. Tėtis buvo toks darbo bitelė. Jis uždirbdavo duoną – dirbo fermoje, labai anksti keldavosi, vėlai pareidavo. Mes irgi turėdavom visas tas kolchozo normas ravėti. O mama tokia, pasakytum, šeimos ugnelė – mums dainavo, mums giedojo ir mus viso šito mokė. Pažinti Dievą, pažinti grožį, pažinti visą aplinką. Žmogus nieko negali sukurti – joks menininkas nenutapys tokio paveikslo kaip pati gamta.
Iš edukacijos „Iš dangaus – ant Kūčių stalo
- Dievas, būdamas Meile, norėjo ja dalintis su žmogumi. Taip sukūrė vyrą Adomą. Adomui pasidarė liūdna vienam, ir Dievas sukūrė moterį ir pavadino ją Ieva.
- Dabar dažnai matome, kad žmogus nori būti Dievas, nori valdyti pasaulį, nori valdyti net gyvybę, sukuria atomines bombas, sukelia baisius karus.
- Advento vainiką žmonės mėgsta. Dažnai kabinam jį ant durų, ant sienų. Iš tiesų tai yra apskritimas, ant kurio dedama žvakė. Ta tradicija atėjo iš vieno vokiečių pastoriaus, kuris įkūręs vaikų namus mokslino tuos vaikus, mokė juos amato ir vieno advento metu galvojo, kaip juos dar pradžiuginti. Pakabinęs didžiulį ratą liepė vaikams atsinešti kiekvieną dieną po žvakutę ir uždegti laukiant Kalėdų, laukiant Atpirkimo, laukiant užgimstančio Jėzaus. Žmonėms patiko šita tradicija, bet ne visur namuose galėjo pakabinti tokį ratą ir uždegti jame 24–25 žvakutes. Todėl tradicija perėjo į keturias žvakes, simbolizuojančias šias keturias advento savaites. Pirmoji žvakė vadinama Pranašų žvake, nes pranašai jau prieš keletą tūkstančių metų sakė gimsiant Jėzų Betliejuje. Antroji žvakė – Piemenų žvakė, nes piemenys pirmieji pasveikino gimusį Jėzų. Trečioji žvakė yra Betliejaus žvakė, nes Jėzus gimė Betliejuje. Ketvirtoji – Angelų. Angelai giedojo garbės himną „Garbė Dievui aukštybėse“.
- Ir jūs susėdę prie Kūčių stalo dalinsitės ta ramybe, ta meile laužydami savo iškeptą Kalėdaitį.
- Plotkelė, Kalėdaitis atėjo pas mus iš lenkų. Lietuviai nepriėmė krikšto iš vokiečių, nes jie krikštijo kardu. Žinom, kad žemaičiai kreipėsi į Konstancos bažnytinį susirinkimą, į Popiežių, prašydami atsiųsti uolių kunigų, kurie neštų tikėjimą, neštų šviesą, neštų Kristaus mokslą. Ir lietuviai priėmė krikštą iš lenkų misionierių. Kalėdaitis su Lietuvos krikštu atėjo iš jų tradicijų. Jau pirmieji krikščionys katakombose laužydavo duoną ir dalindavosi ja kaip meilės simboliu. Ir mūsų vestuvėse buvo panašus paprotys – pasitikti jaunąjį ir jaunąją su duonos gabalėliu, pasidalijimo meile simboliu.
- Anai Kalėdaičių keptuvei, kur ant stalo, jau turbūt apie 400 metų. Buvo menotyrininkai iš Vilniaus atvažiavę, sakė, panašiai tiek.
- Šeimoje būdavo 10–12 vaikų. Ir kaime būdavo ne taip kaip dabar, kai keli šimtai gyvena, buvo kaimas prie kaimo. Todėl būdavo vienas kalėdaitis šeimai ir visi lauždavo.
- Dabar jau ne tokios keptuvės. Šitai mano keptuvei jau apie 80 metų, niekas su šitokia jau nebekepa. O kai pradėjau kepti ja Kalėdaičius, iškepdavau jų visai parapijai apie 6000. Kai atsirado elektrinės keptuvės, visi jau norėjo daugiau Kalėdaičių, kad kiekvienas turėtų. Dabar dažniausiai Lietuvoje Kalėdaičių ir nebekepa, parsiveža iš Lenkijos.
