Gal todėl, kad užaugau miško apsupty ir kasdien mindavau jo takus, mano augintiniais tapo visa miško fauna.
Žinoma, skeptikai gali kritikuoti, esą „miško žvėrys šeimininkų nepripažįsta“, „jie tau nepavaldūs“, tačiau aš manau, jog žodyje „augintinis“ telpa daug daugiau, nei rūpinimasis tik naminiais gyvūnais. Labai svarbu dvasinis ryšys su jais, pagarba gyvūnų prigimčiai ir instinktams. Todėl Jums papasakosiu apie mažos mergaitės jausmus savo gimtojo miško gyventojams…
Ankstyvas rudens rytas. Dar ne šalta, tačiau pirštinaitės jau, rodos, pačios strykteli iš kišenių ir šmurkšteli ant delniukų. Maža mergaitė tyliu mišku kulniuoja į mokyklą. Kelias nėra tolimas, tačiau miškas šiek tiek gąsdina savo slėpiningais šešėliais ir spalvingų medžių skraisčių šnaresiu. Tokiomis akimirkomis į mažosios galvelę lenda gausybė baugių minčių, tačiau joms įsišaknyti neleidžia pati gamta. Ji, kur buvus kur nebuvus, atsiunčia mergaitei palydovų: žvitrią voveraitę, darbštuolį genį ar gracingą stirną.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Lina Matiukaitė, kamajiškė
