Ažubalių kaimo paskutinysis
Kai lankėmės Kalvių kaime (Kamajų sen.), didžiausio dėmesio iš susirinkusiųjų sulaukė Algirdas Tumas. Suklusau – garsi pavardė. Ar ne iš Juozo Tumo-Vaižganto giminės? Pasirodo, taip, iš tos pačios garsios giminės.
Beveik 90-ies sulaukęs senolis vis dar važinėja savo automobiliu ir yra vienas iš aktyviausių bibliotekos skaitytojų. Sako, mėgsta rimtas knygas: istorines, geografines. Ir daug įdomaus gali papasakoti apie savo kraštą, gimtąjį Ažubalių kaimą, jo istoriją, čia gyvenusius žmones – ilgaamžio atminties galėtų pavydėti kur kas jaunesni. „Visus karus kaimas atlaikė, o nepriklausomos Lietuvos – ne, ėmė nykti“, – apgailestavo senolis.
Norėdamas gimtąjį Ažubalių kaimą išgelbėti nuo užmaršties, A. Tumas pastatė atminimo akmenį. Taip ir gyvena dabar senolis šalia Ažubalius menančio akmens. Ir apgailestauja, kad net „akmeninei atminčiai“ iškilo grėsmė – paminklo link pavojingai pasviro uosis. A. Tumas kreipėsi į Kamajų seniūniją, prašydamas pagalbos, bet sužinojo, kad nupjauti uosį jam kainuos 6 eurus už centimetrą medžio apimties. „Man visos pensijos neužtektų susimokėti už jo nupjovimą. Nežinau, ką daryti“, – nerimavo A. Tumas.
Gal vis tik seniūnija suras išeitį, kad liktų nors Ažubalių kaimą menantis akmuo?
Labai norisi tuo tikėti.
Kalviai nesiruošia pasiduoti
Šiaip Kalvių kaime nuotaikos neblogos. Gyventojai džiaugiasi, kad kuriasi viena kita jauna šeima su vaikais, ir didžiuojasi savomis lėšomis baiginėjama koplyčia – teliko vidaus darbai. Tikimasi, kitą liepą bus įkurtuvės. Tik Kalvių seniūnaitis Gintaras Kepalas nelinkęs per daug garsintis. „Geri darbai daromi tyliai. Kas teliks iš kaimo? Geri darbai ir kapai. Atvažiuos artimieji uždegti žvakelės ant kapo, kartu galės užsukti į koplyčią pasimelsti. Koplyčios durys visuomet bus atrakintos“, – sakė Kalvių seniūnaitis, nestokojantis įvairių iniciatyvų, džiuginančių kaimo bendruomenę.
Sulaukė keleto jaunų šeimų
O mūsų kelionė prasidėjo nuo Sėlynės, įsikūrusios vos per keletą kilometrų nuo Rokiškio.
Kaip ir praėjusiais metais, mus pasitiko gerą nuotaiką spinduliuojanti Sėlynės bibliotekininkė Renata Baltrūnienė. Pasirodo, ji ir renginių organizatorė, ir maisto nepasiturintiems dalintoja, ir išklausytoja, ir patarėja. „Žmonėms visko reikia: ir naujų knygų, ir renginių, ir bendravimo, ir patarimų, ir duonos. O kai vasaromis iš miestų suvežami anūkai, – ir užsiėmimų vaikams. Kur kitur kaime tų renginių ras, jei ne bibliotekoje“, – sako R. Baltrūnienė ir džiaugiasi rodydama apie 50 naujų knygų, žmonių dovanotų bibliotekai, nors Kalėdų laikotarpis dar neprasidėjo.
Sukasi bibliotekininkė, neskaičiuodama darbo valandų, nors formaliai teturi pusę etato. „Esu kilusi iš šio krašto, jaučiuosi čia sava, negaliu kitaip. Buvo pasiūlymų, galėjau kitur turėti visą etatą, bet sujaudino vietinių vaikų reakcija ir klausimas – kodėl bibliotekininkės čia ilgai nedirba? Susimąsčiau, taip ir likau“, – šypsojosi R. Baltrūnienė ir pasakojo kaimo naujienas.
Sako, pastaruoju metu gyvybė grįžo į penkis namus – juose įsikūrė jaunos šeimos su vaikais. Pačioje Sėlynėje gyvena apie 150 žmonių. Rokiškis netoli, važinėti į darbus nėra problemų, todėl jaunoms šeimoms ši vieta patraukli. Vis dėlto yra nemažai bedarbių – sąrašuose gal 70, įskaitant aplinkinių kaimų.
Mirtys pakoregavo kopūstienės datą
Prieš porą metų Aukštakalniuose skleidėsi optimistinė nuotaika, atsimenu, vietiniai sakė, kad dėl gero susisiekimo ir gražaus ežero nė viena sodyba neužsilieka tuščia – iš karto nuperkama. Šį kartą aukštakalniečiai buvo liūdnesni – vien per lapkričio mėnesį anapilin išlydėjo keturis vietinius, o per metus mirtis čia lankėsi šešis kartus. Ir bibliotekininkė Genė Mikėnaitė ligoninėje, laimei, kaip sakė specialistė kultūrai Esmiralda Smalstienė, sveiksta. O ir tuščių namų atsirado.
„Nelinksmi mums šie metai, dažnai mirtis lankė, beliko 86 gyventojai. Tiesa, du namus nusipirko jaunos šeimos su vaikais“, – su aktualia kaimo statistika supažindino E. Smalstienė ir pridūrė, kad netikėtos mirtys pakoregavo net tradicinės Aukštakalnių kopūstienės datą. Šį kartą, palydėdami pasibaigusius didžiuosius darbus, kopūstus su dešrelėmis aukštakalniečiai troškins vėliau – prieš pat adventą.
Vis dėlto „Gimtasis…“ sulaukė savo ištikimų skaitytojų. Užsuko laikraščio užsisakyti ir seniūnaitis Artūras Kulikauskas. Mirtis neaplenkė ir jo namų – neseniai palaidojo tėvą. Seniūnaitis sako, kad vieni, kaip jis, ūkininkauja, bet tokių liko nedaug, kiti važinėja į darbus.
Visą gyvenimą „Gimtąjį…“ skaitanti Janina Baraišienė irgi liūdnesnė – neseniai anapilin išlydėjo vyrą. 50 metų Aukštakalniuose gyvenanti moteris liko viena – vaikai toli, dažnai neprivažinės. „Bet yra daug gerų žmonių, padeda, neapleidžia“, – žvaliai kalbėjo Janina ir prisipažino, kad tamsiais žiemos vakarais mėgsta ir prie TV ekrano pasėdėti. „Daug serialų nežiūriu, tik „Ponių laimę“, įdomi „Panorama“, – sakė senoji Aukštakalnių gyventoja.
Trys melo rūšys: melas, šventas melas ir… statistika
Salose mus pasitiko nemenkas būrelis vietinių, tarp jų ir bendruomenės pirmininkė Irina Kalnietienė, bibliotekininkė Rasa Kalnietienė. Jas jungia bendra pavardė ir giminystė pagal vyrų liniją.
Paklausus, kaip sekasi Saloms, kiek gyventojų turi, I. Kalnietienė neslėpė, kad tikroji statistika neatspindi popierinės. „Sakoma, yra trys melo rūšys: melas, šventas melas ir statistika. Ką ji ten skelbia, tikėti nereikia, nežinau, kiek liko gyventojų realiai, gal bus per 100“, – sakė bendruomenės pirmininkė.
Vis dėlto šalia tuštėjimo pastebima ir kita tendencija – sodybas ėmė pirkti iš čia kilę miesto gyventojai. „Juk ežeras čia, todėl geresnių sodybų kainos aukštos – 20–30 tūkst. eurų. Įmanoma ir už 5–7 tūkst. nusipirkti“, – kalbėjo vietiniai.
Pasidžiaugė saliečiai, kad užbaigtas vandenvalos projektas labai pagerino vandens kokybę. „Dabar turim tikrai gerą vandenį. Dar norim, kad sutvarkytų, išasfaltuotų gatves, nedaug jų, gal 2 km, jau surinkom parašus“, – sakė I. Kalnietienė.
Vilčių teikia ir pradėti dvaro, bažnyčios rekonstrukcijos darbai. „Vasarą Salos atgimsta. Žiemą neturėjome sąlygų priimti svečių – dvare būdavo labai šalta, bet dabar pakeisti langai, gal ir situacija pasikeis. Edukacijų erdvė įrengta Rokiškio turizmo centro iniciatyva. Edukacijų atvažiuoja daug grupių“, – džiaugėsi saliečiai.
Ko jau ko, o renginių netrūksta
Panemunėlio geležinkelio stotyje, sako, apie 400 gyventojų, yra ir mokykla, aišku, biblioteka, kurioje ir susitikome su savo skaitytojais. Vietiniai teigė, kad šiais metais jie yra lepinami įvairiausiais renginiais, parodomis, o jei dar į Rokiškį važinėtų, nebespėtų suktis. „Nieko mums netrūksta, tik sveikatos ir pinigų“, – juokavo Janina, bet pavardės prašė neskelbti, sakė nebenori garsintis.
„Ir knygas, žurnalus, spaudą vietiniai labai skaito, net konkurencija dėl jų vyksta“, – apie dar vieną laisvalaikio malonumą sakė bibliotekininkė Jūratė Morkūnienė.
Naujų knygų biblioteka gauna daug, bet ir skaitytojų netrūksta. „Jaunimas labiau mėgsta laiką leisti prie kompiuterių, kokie 6–7 vaikai nuolat prie jų sėdi“, – sakė bibliotekininkė.
Jeigu ne biblioteka…
Panemunėlio miestelis skaičiuoja turįs apie 120 gyventojų. Aišku, jų mažėja, miestelis tuštėja, bet darbingo amžiaus žmonių dar yra nemažai. Vyrai dirba prie kelių, Panemunėlio lentpjūvėje, kiti važinėja į Rokiškį. „Susisiekimas geras, bet be automobilio neapsieisi“, – sakė vietiniai.
Džiaugėsi, kad yra biblioteka ir bendruomenę telkiančių renginių. „Bibliotekoje visi ir renkamės. Neseniai minėjome kraštietį poetą ir dailininką Juozą Vaičionį. Surengta graži popietė, Vaičionio darbų paroda. Dabar rengiamės advento popietei. Kiekvienas atnešime po specialų patiekalą“, – apie gyvenimą Panemunėlyje pasakojo susirinkusieji.
Projektą iš dalies remia
Selyne ir renginiai? Nejuokinkit… Kokie gi vaikai ateina… Tos pačios 5 moteriškes. Darbą tik vaidina