Meilės kančios apdainuojamos dainose, jos – mėgstamiausias filmų ir knygų siužetas. Be meilės kančių nebūtų nei poezijos, nei bliuzų…
Kokia ta kančia?
Mylėti – poreikis. Toks, kaip kvėpuoti ar valgyti. Kas ilgai nemyli, virsta pusiau žmogumi, pusiau gyvu. Ir vis vien myli, tik paslapčia: pinigus, katę, save ar mamą. Mylėti mus kviečia pasakos ir gražūs atvirukai su širdelėmis. Tėveliai sako, kad myli vaikus ir kad mylėti – svarbiausia prieš… visa kita. Tai yra, prieš seksą. Tačiau tėvai niekad neakcentuoja savo vaikams, kad mylėti – tai dar ir kančia.
Kokia ta kančia? Ji kyla iš pačios meilės prigimties. Kur labai dažnos kankinančios lenktynės: tu bėgi – aš vejuosi, aš bėgu – tu vejiesi. Kai ko nors sieki, tas būtinai nuo tavęs traukiasi. Patikimiausias būdas priversti jį tave vytis – pačiam nuo jo pasitraukti. Ši situacija atrodo labai kankinančiai, tačiau didesnė dalis žmonių į ją įsivelia.
Ar galima meilėje šį žaidimą laimėti? Galima, tačiau tik ta kaina, kad nustotumei mylėti. Kai tu nustoji mylėti žmogų, kurio meilės siekei, tas žmogus kažkodėl būtinai pasirodo ir pareiškia, kad tu jam esi labai reikalingas. Ir tu laimėjai. Tačiau meilės nebėra. Ši situacija iš tiesų yra labai kankinanti, nes joje nesijaučia harmonijos.
Daugiau ketvirtadienio GR
Olegas Lapinas, psichologas
