Muzikos instrumentai slepia kasdienes istorijas, lūkesčius ir garsių kūrėjų pavardes. Rokiškio krašto muziejaus fondai gali pasidžiaugti tiek ekspedicijų metu surinktais, tiek pagal aprašymus atkurtais muzikos instrumentais. Muzikos instrumentų istoriją geriausiai išmano muziejininkė Vilė Sarulienė. Kasdienio sėlių gyvenimo istorijas, baimes ir viltis slepia paprasti, neišvaizdūs muzikos instrumentai. Kas juos kūrė anomis dienomis – paslaptis, tačiau nesunkiai randame, kas juos kuria šiandien.
Pučiamieji muzikos instrumentai
Bene įspūdingiausiai atrodo kone už žmogų didesnis trimitas – birbynė. Literatūroje teigiama, jog muzikos instrumentus, kurių medinis į apačią platėjantis pagrindas būdavo apvyniojamas tošimi, naudodavo kerdžiai, ganę gyvulius. Vargu ar piemenys būtų galėję groti instrumentu, kurio ilgis varijavo nuo 70 cm iki pusantro metro.
Rokiškio muziejaus fonduose saugomas 1,70 m ilgio trimitas. Šis įspūdingas beržo tošimi tvirtai apvyniotas instrumentas muziejų pasiekė netoli Jūžintų įsikūrusio Dauliūnų kaimo gyventojų malonės dėka. Nesidomintiems muzika tokie trimitai gali pasirodyti neįprasti ir nebūdingi lietuviams, tačiau kone žinomiausias lietuvių muzikologas Romualdas Apanavičius knygoje „Etninė muzika“ teigia, jog būtent trimitai, į juos panašios daudytės bei ragai būdingiausi Šiaurės Rytų Lietuvai. Tiesa, XX a. pradžioje pradėjo plisti atneštiniai muzikos instrumentai: smuikai, armonikos, „peterburskos“ išstūmė tradicinius muzikos instrumentus. Groti senaisiais tradiciniais instrumentais tapo nebeįdomu.
Deja, ne visi instrumentai muziejaus fonduose yra originalūs. Štai edukacinėms programoms naudojamos instrumentų kopijos, o kai kurių pavyzdžių apskritai nėra, jie atkurti vadovaujantis dokumentais ir pasakojimais. Toks yra ir kerdžiaus trimitas, pirmą kartą senovės kaime suskambėdavęs ketvirtą ar penktą ryto. Pirmasis trimitavimas žadindavo piemenukus, antrasis liepdavo jiems eiti pasiimti savo bandos, o trečiasis – ginti į laukus. Kerdžiaus trimitas buvo jo nuosavybė, naudotis šiuo instrumentu niekas neturėjo teisės, ypač piemenys. O galimybė palaikyti kerdžiaus trimitą rankose buvo didelė garbė.
Instrumentai – tam tikroms progoms
Kai kurie instrumentai buvo skirti tam tikroms progoms. Štai Sekminių ragelis buvo naudojamas tik Sekminių rytą. Piemenukai lenktyniaudavo, kuris pirmas atsikels, išgins bandą, išsitrauks Sekminių ragelį ir jo skambesiu praneš visiems, kad jam pavyko aplenkti kitus.
Piemenukai turėdavo ir įvairiausių švilpynių. Tie, kurie nepatingėdavo pasigaminti švilpynes su skylutėmis, galėdavo džiaugtis skirtingais jų garsais. Kitiems skirtingą skambesį pavykdavo išgauti ir pučiant paprasčiausias švilpynes – paukštelius. Visų jų pavyzdžius galima rasti Rokiškio muziejaus fonduose. Paukšteliai ypač patinka vaikams, nes jie paprasti, tačiau labai dailūs ir įdomūs.
Dažniausiai piemenukai grodavo lumzdeliais, pasigamintais iš builio, žilvičio, miškinio skudučio ar kokio kito augalo, turinčio tuščiavidurį kamieną. Pagroti tokiais lumzdeliais pavyktų kone kiekvienam, mat jie labai primena mokyklose naudojamas dūdeles. Tačiau pasakoti apie muzikos instrumentus nepailstanti muziejininkė Vilė Sarulienė mano, jog mokykline dūdele niekad neišgautume tokio skambesio kaip originaliu lumzdeliu. Mat mokyklinės gaminamos pramoniniu būdu, jų skambesys sintetinis, nepalyginamas su natūralaus medžio dūdele.
Kanklių mistika: joms gaminti kirstas medis – žmogaus mirties valandą
Pučiamieji instrumentai neįpareigoja – jais galima groti tiek smagias, tiek lyriškas melodijas įvairiu paros metu ir įvairiose vietose. Tuo tarpu seniausi styginiai instrumentai – lietuviškos kanklės – reikalauja ypatingos pagarbos. Seniausios būdavusios penkiastygės, visada skobta apatine dalimi. Džiugu, jog tokių pavyzdžių turime ir mūsų muziejaus fonduose. Prie jų prisilietus iš karto pajunti, jog moteriškų rankų glostytas medis nugludintas kone iki blizgumo. Nors pačios kanklės – tamsios, be jokių papuošimų.
Sėliai nemėgdavę pompastikos, įmantrumo – kanklės dažniausiai neturėdavo daug stygų, o jei ir išraitytas koks lapelis, tai ir viskas. Puošti kankles labiau mėgdavę suvalkiečiai – jiems būdingi ne tik gėlių motyvai, riesti galai, bet ir pačios kanklės dažnai turėdavo daugiau stygų nei mūsų kraštuose. Žinoma, bėgant laikui ir sėlių krašte stygų kanklėse padaugėjo, ir puošyba šiek tiek tapo įvairesnė, tačiau įmantrumu niekada nepasivijo kitų kraštų.
Muziejininkė V. Sarulienė antrina muzikologui R. Apanavičiui: „Geriausiai kanklės skamba tuomet, kai jos skamba skurdžiai ir graudingai.“ Štai mirus žmogui laidotuvėmis rūpindavosi ne visi – būdavo bėgama į mišką medžio kirsti. Mat tikėta, jog tokią liūdną valandą nukirsto medžio kanklės skambės ypač graudžiai.
Skambinti kanklėmis bet kokiu metu būdavo kone nepadoru. Štai išeidavo kerdžius į laukus, uždūduodavo savo trimitu – per kilometrą girdėti. O kanklėmis skambinta tik sambrėškoje, tarsi siekiant nusiraminti. Jų melodingas skambesys skatindavo prisiminti, apmąstyti. Sambrėška tam itin tikdavo – nei šviesu, nei tamsu, tarsi virsmo metas.
Kanklių balsas nuveja baimes
Mūsų protėviams kanklės turėjo ypatingą reikšmę. Literatūroje gausu įvairiausių pasakojimų. Štai muziejininkė V. Sarulienė skaičiusi istoriją, esą maža mergaitė bijodavo likti namuose, kai jos tėvai išeidavo pas gyvulius. Tada senelis leisdavo mergaitei pirštukais paliesti kanklių stygas. Ji perbraukdavo jas, šios švelniai suskambėdavo, ir mergaitė nurimdavo. Kanklėmis grota tik namie, jokiuose susibūrimuose jos neskambėdavo. Egzistavo ir muzikavimo tradicijos, deja, vėliau jos nyko. Pavyzdžiui, archajiškiausiomis penkiastygėmis kanklėmis grotos tik sutartinės. Daugėjant stygų, keitėsi ir kanklių skambesys, jos vis labiau įsiliejo į kasdienį gyvenimą.
Mūsų dienomis toks muzikos instrumento mistifikavimas atrodo gana keistai. Tačiau muziejininkė V. Sarulienė tuo nesistebi – garsai turi savo reikšmes. „Štai kad ir elementariausias pasakymas, jog šukės laimę neša. Kokia čia laimė, kad sudužo puodynė ar lėkštė? Tačiau per vestuves puodynes specialiai daužydavo. O kodėl? Garsas piktąsias dvasias atbaido“, – sakė muziejininkė.
Tokių tradicijų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, dar XX a. viduryje tikėta, jog prieš audrą reikia apibėgti trobą skambinant žalvariniu varpeliu ir perkūnas į ją netrenks.
Savaskambiai muzikos instrumentai – triukšmui kelti
Tiesa, ne visi muzikos instrumentai skirti tik estetiniam gėrėjimuisi. Štai skrabaliukai buvo rišami ožiukams bei kitiems mažiems gyvulėliams prie kaklų. Taip piemenys galėdavo girdėti, kur bėga pasiklydęs jų gyvuliukas, ir lengvai jį rasdavo. Vėliau skrabaliukus keitė varpeliai. Šių skambesys išgaunamas vos sujudinus, o štai skrabaliuką reikia gana stipriai pajudinti, kad būtų išgautas stiprus garsas.
Kitą instrumentą – kleketuką naudojo piemenukai norėdami pervaryti gyvulius, priversti juos judėti. Tiesa, šis instrumentas nėra labai patogus naudoti – įsiūbuoti švytuoklę nėra taip paprasta, tačiau įpratus ją galima ir ritmą išgauti. Šis instrumentas – savotiškas varpo prototipas, mūsų krašte dar meiliai vadintas klebučiu.
O štai lumzdelis naudotas apraliavimui – karvėms ir kitiems gyvuliams nuraminti. Juk rami karvė ėda daugiau šieno, tad ir pieno duoda daugiau.
Tarkšlės – triukšmui kelti
Įvairiausios tarkšlės – medinis instrumentas, besisukantis apie savo ašį ir keliantis triukšmą, – dabar neretai naudojamas krepšinio sirgalių. Tačiau vargu ar visi žino, jog pirminė tarkšlės paskirtis buvo ne džiaugsmui išreikšti, o baidyti piktąsias dvasias bei varyti žiemą. Kartais ir piemenukai, ganydami gyvulius, jomis baidydavo žvėris.
Rokiškio muziejaus fonduose yra ir neaiškios paskirties savaskambių muzikos instrumentų. Ypač įdomiai atrodo ant virvelės suvertas tarškalas – iš trijų varpelio formų ir žiedų suvertas instrumentas. Tačiau skambtelėti juo baugu, mat jis – senas ir atrodo trapus. Šis tarškalas – originalus, rastas ekspedicijų metu.
Rokiškio muziejuje – savadarbis smuiko giminaitis
Daugelį instrumentų sėliai pasigamindavo patys. O smuikus dažniau tekdavo pirkti, mat jų konstrukcija – daug sudėtingesnė. Reikia ir stygų, ir taisyklingai suklijuoti, o ir forma itin svarbi geram garsui išgauti.
Rokiškio muziejaus fonduose saugomas savadarbis styginis muzikos instrumentas, šiek tiek primenantis smuiką. Jis daug primityvesnis, ne toks dailus, tačiau atlieka tas pačias funkcijas. Šis tarpukariu pagamintas instrumentas, atkeliavęs iš Onuškio, buvo naudojamas besimokančiųjų, pradedančiųjų smuikininkų.
P. S. Kitą kartą papasakosime apie iš Ažubalių kilusį tautodailininką Joną Bugailiškį, senųjų medinių muzikos instrumentų restauratorių.
Bus daugiau
Ieva LUKOŠIŪNAITĖ
