Dar gyvi?

Kovo mėnesio kalendoriaus atmintinos dienos pirštu rodo į gamtą. Vien nuo vakarykščios dienos iki antradienio minima net keletas dienų, skirtų paukščiams, žmogaus gyvybę palaikančiam vandeniui, orą gryninantiems miškams.

Kovo 19 d.  minima Šv. Juozapo diena, dar vadinama Juozapinėmis arba Pempės diena. Pasak gamtininko Selemono Paltanavičiaus, žmonės visada žinojo, kad šią dieną reikia žvalgytis pempių, kurios pirmiausiai atpažįstamos pagal galvą puošiantį plunksnų kuodelį.

Tačiau atvirų vietų, dirbamų laukų paukštis paskutinius dešimtmečius patiria daug problemų, nes jų lizdai suariami, naudojama daug cheminių priemonių augalų apsaugai. Manoma, kad dabar Lietuvoje peri 12–15 tūkst. pempių porų, nors dar neseniai jų, skardžiais balsais šaukiančių „gy-vi-gy-vi“, perėjo apie pusę milijono. Kaip beišgyvens, kai po dirvonus sukiojasi 6 metrų pločio akėčios. Jomis menkų, pilkų lizdelių neapvažiuosi, kaip darydavo arkliukais žemę apdirbantys artojai. Tos akėčios gviešiasi vis didesnių plotų, tad kur kūpsodavo kokie drėgni kemsynai, ten dabar auga javai. Iš kur besklisti „gy-vi-gy-vi“? Šiame kontekste teisingas atrodo vieno ūkininko pamąstymas – jis melioracijos nesiims, kentėti dar galima, o va tuos atokesnius plotelius paliks gamtai, nes kur dėtis tiems, kurie kojas mirko balose?

Apraudame pempes, kurapkas, nendrinę meldinukę, lietuviškąją orchidėją – gegužraibę, kvepiančią raktažolę pelenėlę ir kitus gamtos sutvėrimus, kurie kojas mėgsta (vis dar) mirkyti šlapynėse, laikosi pamiškėse arba kitur, kur rečiau užsuka burzgianti technika. Apraudamiems gyviams gelbėti kurpiami projektai, metami milijonai. Taigi iš pradžių dirbamą žemę „atkovojam“, paskui puolam gaivinti ir saugoti tuos, kuriuos išbaidėm. Kitaip sakant, susimokam, tik iš kitos kišenės.

Su išgyvenusiomis pempėmis skrendame į lygiadienį. Jis šiuolaikiniam žmogui dažniausiai tereiškia, kad jau susilygino dienos ir nakties trukmė, šviesusis metas ims ilgėti. Iki Joninių. Lygiadienis švenčiamas kartu su Tarptautine žemės diena.

Kovo 21-oji – Tarptautinė miškų diena. 22-ąją minima Pasaulinė vandens diena. Ir vėl „užsikabiname“ už faktų – trečdalis visų didžiausių pasaulio miestų gėlą vandenį gauna iš vandens rezervuarų, kurie yra įrengti miškingose saugomose teritorijose; miškų apsupti ežerai ir juose esančios pelkės tiekia 75 proc. viso prieinamo gėlo vandens pasaulyje. Įdomus tas vanduo – jo paviršiuje yra nepaprastai didelė molekulių įtampa, todėl vandeniu lengvai bėgioja čiuožikai, kai kurie vabzdžiai.

Vanduo sudaro net apie 60–70 proc. žmogaus organizmo. Netekęs apie 12–20 proc. vandens, organizmas žūsta apsinuodijęs savo paties apykaitos produktais, todėl žmogui kasdien reikia išgerti 2–3 litrus vandens. Tamstai senstant, vandens Jūsų audiniuose mažėja, nes lėtėja medžiagų apykaita, todėl ir oda ima raukšlėtis (štai kam reikalingi grožio salonai ir kosmetika). Jei virtuvėje ar vonioje iš čiaupo kapsi lašiukai, bėk į atsidariusias ūkinių prekių parduotuves arba kviesk meistrą, nes degtuko plonumo srovele per parą nuteka apie 1500 litrų vandens.

Kelkimės į Druskininkus, kuriuose trykšta mineralinio vandens šaltiniai, o bankuose nuo gruodžio mėnesio įšaldytos sanatorijos „Belorus“ 400 darbuotojų sąskaitos. Jie negauna net subsidijų už prastovas per pandemiją. Darbuotojai – samdomi Lietuvos piliečiai, kurių apkaltinti bendradarbiavimu su Baltarusijos valdžia turbūt niekaip negalima. Tačiau nemokėti liepia Briuselis. Oficialiai jis tai vadina „ribojamosiomis priemonėmis Baltarusijai“. Lietuvos užsienio reikalų ministerija pilsto vandenėlį – darbuotojams rekomenduoja nedelsti ir darbo ieškotis kitur. Keturiems šimtams?! Druskininkuose?! Palyginkime Vikipedijos duomenis. 2018 m. duomenimis, Druskininkuose gyveno apie 12 tūkst. 400 gyventojų. 2017 m. Rokiškyje – apie 12 tūkst. 700. Per gerus trejus metus šie duomenys neturėjo iš esmės pasikeisti, taigi, manau, abu miestus galima palyginti. Ar Rokiškyje rastų darbą 400 žmonių? Tad tarp eilučių galima perskaityti: ministerija už savus (Lietuvos piliečius) nekovos ir liepia jiems krautis „manatkes“ ir dingti ne tik iš Druskininkų. Geriausia – iš akiračio. Po to kita ministerija verks, kad vėl pagausėjo išvažiuojančiųjų srautai? Kurs milijonines programas, kaip parsivilioti? Kitaip tariant, prasisuko su 6 metrų pločio akėčiomis, ištaškė pempių kiaušinius, o paskui svarstys, ką daryti, kad laukuose vėl skardėtų trys milijonai „gy-vi-gy-vi!“ Druskininkiečiai „rekomendacijų“ nesilaiko ir žada nepasiduoti.

Linkiu nepasiduoti ir skaitytojams. Kad taptų lengviau tūnoti karantino gniaužtuose, linkiu pamatyti tai, kas gražaus dedasi gamtoje, – ji karantino nepaiso.