Šiandien mūsų padarytą darbą jau rytoj matys visi

Reda MILAKNIENĖ

Antri metai Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną švenčiame atskirti, nors ši diena mums, redakcijai, „žurnaliūgoms“, išskirtinė šventė. Iki karantino ją visuomet minėjome ir, tikimės, grįžę į kabinetus, švęsime audringai ir vėl apsikabinsime redaktorės kabinete prie ištikimojo apvalaus stalo. Girdėjusio verslininkus, bedarbius, politikus. Laimėjusius ir pralaimėjusius. Verkiančius ir laimingus, piktus ir kartais dėkingus skaitytojus. Sugėrusio mūsų ginčus dėl temų, netikėčiausias idėjas. Kai kurios virto pelenais, kitos – puikiai dega kurstomos. O kalbindama kolegas dar kartą patyriau, kad mus VISUS, dirbančius „Gimtajame Rokiškyje“, vienija ne tik bendros patirtys, įskaitant „tą siaubingą gaisrą“, bet ir nepasotinamas naujienų jausmas. Tas, kai negali ramiai praeiti nei pro griūvantį namą, nei pro šiukšlių krūvą, nei pro susibūrimą. Tampi nepakantus nusišnekėjimams, intrigoms, politikų melui ar tuštiems išvedžiojimams. Ir nesvarbu, kokios čia tavo tiesioginės pareigos – vadovauji, skaičiuoji pinigus, priimi skelbimus, nešioji laikraštį, dėlioji maketą, taisai korektūras, skubi į avariją, teatrą ar gaisrą, rašai tekstą, kartais palikdamas klaidų. Jau seniai išmokome – nėra laiko ilgiems išvedžiojimams, nes šiandien mūsų padarytą darbą jau rytoj matys visi. O tada užklius ir COVIDO statistika, ir per trumpas tekstas. Jau nekalbant apie tai, kad kartais sumaišysime valandą, kada saulė teka ar leidžiasi, ar apskritai mėnesio dieną. Yra ir taip buvę…

P. S. Mūsų „kumštyje“ visi labai skirtingi. Su savo išmintimi, nuomonėmis ir stiliumi, kuriam skleistis ir augti niekuomet niekas nedraudžia. Atvirkščiai, išnaudoja tai, ką kuris turi geriausia…

Sujungę visų talentus į viena – galime tikrai daug

Rasa KELIUOTYTĖ

– Kokia baisiausia ir geriausia darbo diena redakcijoje? Žinant, kad laikraštis ne knyga, o tekstų reikia čia ir dabar – kokį „slaptą ginklą“ naudoji norėdama suvaldyti spalvingą kolektyvą, laiku sulaukti planuotų tekstų? Ar nesigaili grįžusi į Rokiškį? Labiausiai įsiminęs pašnekovas, darbo vizitas, pokalbis? 

– Baisiausia diena redakcijoje? Turbūt ta, kai tarp „Gimtojo…“ darbuotojų ėmė plisti COVID užkratas. Vienas iškrito, kitas. Laimei, ne visi. Laimei, kūrybiniai darbuotojai gali dirbti nuotoliu. Bet sėdėdama izoliacijoje galvojau, kad tik kas sunkiai nesusirgtų, kad tik kas savo artimųjų neužkrėstų, nes šalia kai kurių – ir senutė mama ar močiutė. Lengviau atsikvėpiau, kai visa tai baigėsi ir buvo apsieita be ligoninių, komplikacijų. Tikras karas – tik čia ginkluotė – mūsų imunitetas, o priešas – virusai. Bet žurnalistiniame gyvenime yra tekę patirti ir to kito karo skonį. Kai prieš daugiau kaip trisdešimt metų Lietuva sukilo dėl nepriklausomybės atgavimo. Vilniuje iš Spaudos rūmų mus iškrapštė okupantų kareiviai su ginklais ir šunimis. Per minutę turėjai susirinkti daiktus ir išsinešdinti baksnojamas šautuvo. Prisimenu, iš streso griebiau, kas buvo ant stalo – popierius, užrašines, nes tuomet kompiuterių ir mobiliųjų nebuvo. Jau aidėjo šūviai, Spaudos rūmų sienoje liko žymės. Paskui, kai revizavau parsineštus daiktus, žiūriu net sąvarželių dėžutė įsimesta. Kodėl, kam? Šita smulkmena labai įsiminė. Ir ta diena tikrai buvo baisi.

Grįžtant į dabartį ir kalbant apie valdymo „slaptus ginklus“, galiu pasakyti, kad esu šiuolaikinio skandinaviško valdymo ir vadinamosios kukliosios lyderystės šalininkė. Esu nusistačiusi prieš tą turbūt dar iš sovietmečio išlikusį valdymo stilių, kai žiūrima hierarchijos, rango, komanduojama, aprėkiama, pavaldiniai kritikuojami stengiantis menkinti, žeminti, o aukščiau esantiems pataikaujama ir t. t. Toks vadovavimo stilius, mano galva, neturi jokios ateities ir kolektyvą demotyvuoja, paralyžiuoja kūrybiškumą. Mano siekiamybė, kad žmonės mėgtų, mylėtų savo darbą, jaustųsi reikšminga viso proceso dalimi. Šiuolaikinis lyderis turi padėti atsiskleisti kiekvieno geriausioms savybėms, nes nėra nė vieno, kuris būtų tobulas ir galėtų viską, bet sujungę visų talentus į vieną – galime tikrai daug. Todėl nereikia konkuruoti, kas geresnis, geriau paeksperimentuoti ir rotacijos principu kūrybinei komandai pabandyti „pasimatuoti“ visas kėdes – taip pat ir vadovo. Tuomet savaime kritika dingsta, geriau supranti kiekvieno darbą ir nustoji kritikuodamas menkinti, o stengiesi analizuoti ir kartu ieškoti sprendimų.

Toks požiūris pasiteisina, didina sąmoningumą, kūrybiškumą, todėl dėl įvairių priežasčių nesulaukus planuoto teksto, vietoj jo žurnalistas arba jo kolega pateikia kitą. Mūsų kolektyvas šaunus.

Prisimenu, kai krausčiausi iš Vilniaus į Rokiškį, kai kas gūžčiojo pečiais: „Tu ką? Ką ten veiksi tarp kaimiečių? Su kuo bendrausi?“ Dabar man tai kelia juoką, sutikau čia labai įdomių, nestandartinių žmonių, daug šilto bendravimo, tarp šitų „kaimiečių“ daug tikrų perliukų pasitaiko, drįstančių mąstyti savitai ir nebijančių būti savimi, plaukti prieš madingas elgsenos ar gyvenimo būdo sroves. Pavyzdžiui, kad ir Linas Jakubonis, kurį kai kas keistuoliu gali vadinti, o aš vadinu drąsiu žmogumi, jis išdrįsta gyventi savo, o ne snobų primestą gyvenimą. Man tai didelė vertybė, nes ta arogancija, snobizmas, siekis žūtbūt neatsilikti nuo „kažkokių žvaigždžių“ suformuotos madingos mąstysenos, gyvenimo, rengimosi, net maitinimosi stiliaus – visiški niekai. Aš pasiekiau tą amžių, tą brandą, kai galiu sau leisti komfortą į visa tai nekreipti dėmesio ir būti tuo ir taip, kaip noriu pati.

Ar nesigailiu grįžusi į Rokiškį? Šitą klausimą dažnai girdžiu. Atsakymas – ne, nesigailiu.

Teko patirti, ką reiškia greitai suktis iš padėties

Greta Šliurpaitė

Nors „Gimtojo…“ redakcijoje dirbu kiek daugiau nei metus, per juos buvo visokiausių nutikimų – ir tokių, kuriuos dėl patirties stokos norėčiau ištrinti iš atminties, ir tokių, kurių nebekartočiau. Žinoma, kad juos papasakočiau, turėjau pasiknaisioti po „atminties skrynelę“, nes rengdama straipsnius susiduriu tik su nuoširdžiais, geranoriškais pašnekovais, savo srities specialistais, dėl kurių darbas yra malonus.

Su didžiausiu siaubu prisimenu savo pirmąjį pokalbį su meru Ramūnu Godeliausku. Trumpai istorija tokia – Lietuvos naujienų agentūroje ELTA pasirodė straipsnis apie dešimtis savivaldybių, įsisavinančių ES lėšas keliams tvarkyti, sąraše Rokiškio nebuvo. Ar dėl patirties stokos, ar dėl per menko įsigilinimo, o galbūt iš jaudulio, kad pirmąkart teks kalbėti su tokiu asmeniu, nevyniodama žodžių į vatą paklausiau, kodėl Rokiškis nepretenduoja į šias lėšas? Nei kas, nei kur. Visa laimė, meras pasirodė ramus, nukreipė pas žmogų, šis atsakė į visus klausimus. Pasirodo, tie pinigai jau įsisavinti, net suremontuotus kelius išvardino. Skubu pasidžiaugti, kad kiti pokalbiai vyko kur kas sklandžiau.

Įsiminė ir straipsnių apie tamsųjį turizmą rengimas – teko aplankyti Konstantinavos buvusios žemės ūkio mokyklos ir Panemunio dvaro sodybos pastatus. Vykome kartu su kolegomis Andriumi ir Romu. Vos tik įžengusi į pelėsiu dvelkiančius, siaubą keliančius pastatus supratau, kad nesu tokių vietų mėgėja, todėl man kelionė ilgai netruko – prie automobilio laukiau grįžtančių vyrų, kurie buvo kur kas labiau susidomėję apleistais pastatais. Juk ne viską norisi patirti savu kailiu.

Taip pat teko patirti, ką reiškia greitai suktis iš padėties. Toks jau tas darbas, kai esi priklausomas nuo pašnekovų, o ir jie nuo kažko priklausomi, todėl keliskart gavau pažadus, kad pašnekovai į klausimus atsakys kone savaitė iki straipsnio spausdinimo, o sulaukiau kelios savaitės po termino. Kiek nerimo ir jaudulio būta. Bet kolektyvas šaunus, greitai nuramindavo: „Rasime, kuo užpildyti tuščią vietą, viskas bus gerai.“

Visko būta per metus, tačiau iškyla tik geri prisiminimai. Galbūt tai lemia mano straipsnių temos – domiuosi sveikatos klausimais, rašai apie įvairias iniciatyvas, naujienas ir idėjas rajone, o bendraudama su jų autoriais susiduriu tik su labai nuoširdžiais pašnekovais.

Nors stebiuosi, gerąja prasme, visais ir kiekvienu atskirai savo pašnekovais, labai džiaugiuosi atradusi gamtininką Mindaugą Kirstuką, kuris kiekvienąsyk išsamiai atsako į klausimus apie mus supančią gamtą, augalus ir gyvūnus bei jų gyvenimo ypatybes. Kiek daug darbo ir širdies įdedama į šiuos pasakojimus, dėl to su nekantrumu laukiu kiekvieno pokalbio ir pasakojimų, kuriuos taip įdomu skaityti.

Išlipti iš komforto zonos ir atrasti naujus kelius

Andrius Stanys

Jei atvirai – neturiu vieno ir didžiausio nuotykio dirbant redakcijoje. Apskritai man šis darbas yra vienas besitęsiantis nuotykis. Turbūt labiausiai išskirčiau atradimus, t. y. dalykus ar pažintis su žmonėmis, apie kuriuos nebuvau girdėjęs ar kurių nebuvau matęs. Būtent dėl šių dalykų labai smagu dirbti spaudoje, pamatyti ir išgirsti žmonių istorijas, problemas, atrasti naujas vietas ar pajudinti įsisenėjusį klausimą. Labiausiai džiaugiuosi, kad galiu rašyti apie jaunimą, jiems rūpimus klausimus, supažindinti skaitytojus su jaunais žmonėmis, jų veiklomis, nuotykiais ir kitais dalykais. 

Aišku, ne visas kelias rožėmis klotas. Padarau ir klaidų, galbūt neparašau kažko taip, kaip norėčiau, užkabinu ir komentatorius, kurie labai noriai bando pastatyti į vietą. Bet vėlgi, redakcijoje dirbu mažiau nei metus, ir laikui bėgant, manau, tik tobulėsiu.

Kai rašiau savo pirmuosius „Akcentus“, „Gimtajam…“ minėjau kadaise galvojęs, kad niekada nedirbsiu darbo, kuriame reikia nuolat bendrauti. Nemėgau bendrauti, kalbėti, domėtis. Visgi džiaugiuosi, kad „prasimušiau“ ir dirbau bei dirbu darbą, kuris leidžia bendrauti ir atrasti naujų, įdomių dalykų ne tik man, bet ir skaitytojams.

Kažkada mane labai nudžiugino komentaras: „Aš tikrai tavo dėka dažniau atsirandu tarp skaitytojų.“ Labai džiaugiuosi tai girdėdamas. Linkiu visiems išlipti iš komforto zonos ir atrasti naujus kelius – patirsite tai, kas galbūt apvers jūsų pasaulį.

Ko labiausiai bijojau? Ko pasiilgau?

Vilma Bičiūnaitė

Ko labiausiai bijojau? Tai buvo antras mano darbo „Gimtajame…“ mėnuo. Gavau užduotį parašyti reportažą apie garsiai, plačiai išreklamuotą renginį Rokiškyje. Atvažiuoju, o ten – apie 20 tautodailininkų iš keleto rajonų ir… bent 3 lankytojai. Pralaukiu valandą. Per tą laiką praslenka dar apie 10 smalsuolių. Matau, kad iš to „garsaus“ renginio šnipštas išeis. Lankytojai nuo manęs slapstosi, tautodailininkai nusivylę ir stovi dantis sukandę, nes nėra pirkėjų. O straipsniui skirtas visas puslapis! Apie ką rašyti?! Parašiau apie žolelių arbatos degustaciją, kurią organizatoriai vedė ne lankytojams, o… tautodailininkams. Kokiai publikai vedė – nutylėjau…

Labiausiai liūdina, kai žmonės apie savo pasiekimus ar pomėgius atsisako kalbėti bijodami piktos, pavydžios aplinkinių reakcijos arba tiesiog sako, kad esą neverti spaudos puslapių, „yra geresnių“ už juos ir pan. Paprastai geresnių galbūt ir galima surasti, tačiau tokie atsisakantys žmonės dažniausiai būna saviti, todėl įdomūs. Dėl to ir gaila, kad apie juos neišgirsta kiti.

Ko pasiilgau? Bendruomenių švenčių dūzgesio (nors per gausumą jos kartais ir pabosdavo). Nepamiršiu vienų Joninių. Ne paslaptis, kad švenčių datos derinamos su atlikėjais, taigi tais metais rajone Joninės buvo švenčiamos dvi dienas – vieni rinkosi birželio 22, kiti – 23 dienos vakarą. Regis, viską atidžiai susirašiau, kas kur vyks ir ką aplankyti, tačiau vis tiek susipainiojau ir į Lailūnus nuvažiavau praėjus parai po jų švęstų Joninių. Pabučiavau durų spyną, pasigrožėjau likusiais apvytusiais vainikais ir grįžau. Puslapis nenukentėjo, nes kitur atvažiavau laiku.

Geras jausmas susidraugauti su skaitytojais, skelbimų užsakovais

Galina Valskienė

Nuo pat darbo pradžios įsikaliau, kad skelbime turi būti aiškiai parašytas tekstas. Kitaip gali kilti problemų – neaišku kieno klaida – mano ar skelbimą rašiusio žmogaus. Kai tik pradėjau dirbti, pamenu, klientas savo tekstą, kurį man įteikė prie skelbimų langelio, parašė taip, kad įskaityt buvo neįmanoma. Grąžinu perrašyti. Jis nustebęs. Perrašė. Bet lygiai taip pat, aš vis tiek nesupratau. Tačiau susigyvenome taip, kad jau pripratau prie to žmogaus rašysenos – jis mane išmokė įskaityt savo neįskaitomus raštus, susidraugavom. Geras jausmas susidraugauti su skaitytojais, skelbimų užsakovais. Jei kurį laiką neateina, dingsta, galvoji kas, kur kodėl…

Kartą, pamenu, žaidėm „detektyvą“. Gaunu sveikinimą ir pinigus, o  parašytas ne toks vardas. Tikrai žinojau, kad jis ne toks. Bet tame laiške nėra sveikintojos – močiutės – telefono numerio nei adreso. Nejaugi perduosiu leidybos skyriui sveikinimą su klaidingu vardu? Tuomet pagal pašto antspaudą ieškojom: skambinom į Kamajų paštą, paskui – bendruomenei, ieškojom per bibliotekininkę. Ši ir surado sveikintojos sūnaus numerį, o tada ir močiutės. Tokiais atvejais labai džiaugiesi galėdamas pagelbėt. Nesvarbu, kad darbas nelabai matomas.

Tik šitam darbe tai gali patirti

Romas Kilkus

Prisimenu, skubam Aleksandravėlėn – gaisras, pranešta, kad yra žuvusiųjų. Ir tikrai, ugniagesiai saugo pastatą, grindų kvadratas išdegęs, du uždusę negyvi guli, o trečias, kažkokiais būdais išsikapanojęs, keikiasi, kad „šitie prakeikti gaisrininkai neįleidžia vidun, nors ten liko ir vyno, ir alaus“… Tik šitam darbe tai gali patirti. Dabar juokinga, bet tada taip nebuvo.

Baisiausia iš to, ką šią akimirką prisimenu, – diena, kai redakcijoje kilo gaisras. Pamenu kaip šiandien: nuo įkaitusio stogo man ant nugaros bėga šiltas vanduo, traukiu laidus, nešu „kompus“ į kiemą, o mūsų ponios kieme atsistojusios rauda… 

Dirbdamas čia visada esu įvykių sūkuryje – draugams esu tas gyvas „naujienų portalas“. Esu taip įpratęs, negaliu ramiai pravažiuoti pro nugriuvusį medį ar šviesoforą, nusisukusį į šoną. Iškart galvoje rikiuojasi klausimai, jei pamatau kokį rimtesnį susibūrimą, šiukšlių krūvą ne vietoje, kažkas kažką gatvėje mušantį… O jei, neduok dieve, kas iš mano draugų žinojo tai ir nepasakė… Tikrai supykstu.   

Žiugždantis popierius kalba tiesą

Asta Daujotė

Man buvo tikras krikštas vos atėjus dirbti į redakciją – mat po keliolikos dienų čia kilo gaisras. Po šitiek metų šis įvykis nė kiek neišsitrynė. Atsimenu, kaip ugniagesiai sėmė vandenį, degė pastato sijos ir stogas, neleido eiti į redakciją, bet aš, naujokė, ėjau, bridau per vandenį ir gelbėjau žodynus, kalbos patarimų knygas. Ugnies fone išnešiau knygas, kurios, ir šiandien surikiuotos kabineto lentynose kaip relikvijos, tebekvepia gaisru. Jų nebevartom, kaip buvo tada, nes viskas pasikeitė. Vienintelė, kurią vis atsiverčiam, – vietovardžių sąvadas.

Sudegus redakcijai neišėjo tik du laikraščio numeriai. Visos mūsų redakcijos žmonių dėka laikraštis buvo leidžiamas pilnu tempu, mums padėjo ir kolegos, ir rajono valdžia, ir verslininkai. Man, jaunai darbuotojai, tada buvo kilusi mintis, kad neteksiu darbo, nes sudegėm, bet susiėmėm kaip kumštis ir atlaikėm. Ir dabar jaučiamės tvirti, nes turime galingų ginklų.

Nesvarbu, kad technine prasme viskas pasikeitė iš esmės. Kai pradėjau dirbti, tekstus maketavome ant plėvių, klijuodavome nuotraukas, plėves veždavome į spaustuvę… Pasitaikydavo klaidos, kai spaustuvė sumaišydavo  nuotraukas – sakykim, šviesaus atminimo Gediminą Mateikų supainiojo su abituriente. Galima vardinti be galo, bet klaidos ir šiandien liko tos pačios… O rytojaus dieną nesinori susitikti mokytojos, kurios įdėjom ne tą nuotrauką. Suklystame šiandien, o rytoj mūsų nekaltą klaidą pamato visas rajonas. Žinau, žmogus labai išgyvena – ir dėl suklydimų kryžiažodžiuose, ir dėl neteisingos valandos, kada pateka saulė, ką jau kalbėti apie pavardes. Man popierinis laikraštis labai svarbus kaip ir knyga, atrodo, žiugždantis popierius visuomet kalba tiesą.

Linkėjimas Spaudos dienos proga – kai tik bus galia nueiti į kavinukę, užsisakyti kavos ir pasiimti šviežią tos dienos laikraštį – ar Rokiškyje, ar Vilniuje, ar Monmartre Paryžiuje. Laikraštis pasako labai daug apie tą vietą, tai gyvenimo atspindys.  

„Žvirblių“ gaudymas – leidybos virtuvės dalis

Jurga NARKEVIČIENĖ

Žodis – ne žvirblis, išskrido – nesugausi… „Gimtojo…“ leidybos skyriui ši frazė visiškai netinka. Tuos „žvirblius“ mes gaudome ir dažniausiai sėkmingai, tačiau kartais nuskrieja iki spaustuvės, o kartais lieka tik apgailestauti… Nuoširdžiai. Supainiota nuotrauka, netiksli frazė, „per skambus“ pavadinimas ar „aš taip nesakiau…“, dar maketas „ne ten, kur norėjau“… Mūsų darbas labai viešas ir kiekvienas netikslumas „virkdo“ darbo telefoną, tačiau tuo ir žavus – juk skaitytojas čia svarbiausias ir visada teisus! Spaudos diena – puiki proga pažvelgti į save su šypsena ar bent kiek atverti darbo virtuvę.

Štai kolegė Reda priminė nemalonumą, kuris, deja, buvo išspausdintas. Tai štai: ji per klaidą „leidybai“ įkėlė trejų metų senumo tekstą apie „Gastautos“ koncertą (datų juk nematyti), ir, kaip sakoma, bėda viena nevaikšto, nieko neįtardamos jį sumaketavome dar ir kriminalų skiltyje…

O su kolege Aldona ilgai „varstėme duris“. Frazė „veriasi kalėjimo durys“ sukėlė cunamį, teko įrodinėti, kad „veriasi“ netolygu „atsivėrė“, o laikraščiui teismo funkcijos niekaip neprimesi.

Lengva, kai kolektyvas – kaip kumštis…

Bet Spaudos dieną linksmai iš leidybos virtuvės:

Kolegų prierašai:

• Dujas maistui gaminti ir būstui šildyti vartojantiems Kavoliškio, Obelių ir Konstantinavos gyventojams nuo gruodžio – naujos kainos (dar nežinau kokios).
• Atlieka įvairius statybos darbus (jeigu galima, nieko netaisykit, nes labai nervingas klientas).

Iš skelbimų skilties:

• Mirus brangiai žmonai, nuoširdžiai dėkoju ligoninės personalui.
• x gatvės x daugiabučio namo savininkų bendrijos nariai likviduojami.
• UAB išsiveža medžiais bei krūmais apžėlusias pakeles, griovius, kanalus, pamiškes, pievas, laukus…
• Perka žemę. Gali būti su savininkais.
• Autoservisas atlieka visus elektros gedimų darbus.
• Pirks 3 t mini ratinį ekskavatorių su operatoriumi.

Per skubėjimą:

• Pernai rajone gimė daugiau kaip du kartus mažiau naujagimių, negu mirė žmonių.
• Sostinėje riaumojo automobiliai, o prie jų vairo – dailiosios lyties atstovės.
• Europos ir pasaulio čempionatuose pasidabino medeliais.
• Antrasis kėlinys prasidėjo dviem vienas po kito pašalintais „Geležinio vilko“ žaidėjais.
• Kasmet ūkininkė savo laukus tręšia rūtomis.
• Susitikimo metu bus aparti nauji įstatymai.
• Darbininkų išrauti keliai sunkiai išvažiuojami.

Pasitaiko ir galvosūkių:

• Vyras vairavo krovininį automobilį „Volvo“, važiuodamas tiesiai ir lenkdamas priešais ta pačia kryptimi važiuojantį automobilį „Toyota“ pradėjus sukti į kairę ir įvažiavus į priešingą eismo juostą, atsitrenkė į sukusį į kairę pusę minėtą automobilį.

Žinia – vertybė. Skaitykime ir džiaukimės, kad šiandien ji lengvai pasiekiama kiekvienam iš mūsų.