Negalvojo, kad gali padaryti kaip kiti
Seniai rašote? – prasideda pokalbis.
„Rašiau visados, tik skaitančiųjų nebuvo. Prisimenu vieną televizinį projektą prieš penkiolika metų, ten buvo juokais sudaromi horoskopai. Prodiuseris liepė pasakyti gimimo metus, o po laidos pasakė, kad mano paskirtis gyvenime yra rašyti. Taip juokiausi. Ant ko rašyti? Tvoros, asfalto, laiškus? Tada nebuvo platformos pasireikšti, nors visada priklausiau Kupiškio jaunųjų literatų būreliui, kuriam vadovavo Valdemaras Kukulas“, – pasakoja Violeta. Kadangi naktimis ji „vogdavo klebono braškes“, tai ir tėtis nelabai tikėjo, todėl, norėdama atsikovoti gerą vardą, penktokė parašė eilėraštį „Lietuvos pionieriui“. Šiandien, sako, jis, nors įdėtas pabaigoje, buvo pranašiškas ir mintinai cituoja.
Po to buvo mokyklos rašinėliai, „sekėsi puikiai“. Kai pradėjusi statyti spektaklius Subačiuje pamatė, kad „visi autoriai nepriaugę iki jos arba ji iki jų nepriaugus“, parašė tris vienaveiksmes pjeses, po kurių net iš Australijos, Adelaidės, gavo laišką parašyti ir jiems. Tačiau moteris pripažįsta, ji, užaugusi laikotarpiu, „kuris augino menkavertiškumą“, negalvojo, kad gali padaryti kaip kiti.
Negali pakęsti jokių konfliktų
Prieš dešimt metų ji atsargiai pradėjo rašyti savo pasaulio pastebėjimus. Pamatė, kad yra toks poreikis, kad atliepia žmonių rūpesčius, kad yra kaip ruporas. Šiandien turi 63 tūkstančius sekėjų – sūnus mamai sukūrė platformą „VIP pirmadienis“. Kodėl toks pavadinimas? „Kad duotume žmonėms viltį, nes pirmadienį mes nurašę… Šiaip rašau, kas šauna į galvą, rašau, ką galvoja ir jaučia kiti, bet šiame pasaulyje bijo, nes išjuoks… Nes niekada nebuvo tokių patyčių. Kol „nušauna“, pas mus dar kankina, išdergia tavo vaikus, kaimynus. Aš fiziškai negaliu pakęsti jokių konfliktų. Gal turiu kokią psichologinę ligą, bet mane kaip dilgėlinė išberia“, – sako Violeta.
Nors yra baigusi režisūrą, prieš dvejus metus ji įstojo į Klaipėdos universitetą. Ne tęsti režisūros studijų, o gilintis į teatrologiją. „Ar žmonės teisūs, ar meluoja, kad teatro kritikas nieko nesugeba?“ – klausia savęs pašnekovė. Ir pastebi, kad šiandien jai viskas ateina sėdint namie. „Man viską kažkas sudėlioja. Ar ten kosmosas, ar protėviai, ar dievai… Išbandymų turiu daug, bet priimu juos kaip pamokas. Kai man blogai, tai leidimas pajusti, kaip po to bus gerai… Toks šalto-karšto dušo sindromas“, – svarsto rašinio herojė.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
