102-uosius metus skaičiuojančioje Žiobiškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje – darna tarp praėjusio amžiaus pradžios medžio meistrų sukurtų pušinių paauksuotų altorių ir šiandienos drožėjų sumeistrautų dirbinių…
Pirmtakė buvo per maža
Pušyno pašonėje stūksanti Žiobiškio (Rokiškio kaim. sen.) neogotikinė akmenų ir plytų mūro Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia skaičiuoja 102-uosius metus. Tiesa, žiobiškėnai ir aplinkinių kaimų gyventojai ir anksčiau turėjo maldos namus: dar 1803 m. gretimais įsikūrusio Vengerinės dvaro savininkas Juozapas Daumantas Sesickis atgabeno į kaimą koplyčią, ją išdidino ir pastatė pirmąją medinę Žiobiškio bažnyčią. Ji buvusi nedidelė, tad laikui bėgant imta galvoti apie tokią, į kurios šventadienines pamaldas sutilptų visi norintys parapijiečiai.
Iniciatyvos ėmėsi bažnyčios klebonas kun. Pranciškus Viksva ir jau 1899 m. pradėta rinkliava naujai bažnyčiai statyti. 1902 m., atvykus energingam ir sumaniam klebonui kun. Vincentui Zapkui, šventovė pradėta statyti. Pirminiame inžinierių Prano Kontrimo ir Adolfo Oginskio bažnyčios projekte buvo numatyta pastatyti daugybę bokštelių, tačiau kun. V. Zapkaus prašymu Liepojos inžinierius Strandmannas planą pakoregavo taip, kad būtų mažiau išlaidų.
Bažnyčią statė rangovas Miltaičius iš Kraslavos. Statybos vyko nuo 1902 iki 1911 m. Plytos buvo gabenamos iš Aknystos, Pilkalnio ir Susėjos plytinių, o akmenis parapijiečiai suvežė iš savo apylinkių.
Devynerių metų statybų vaisius – erdvi mūrinė Žiobiškio bažnyčia, pastatyta iš skaldytų lauko akmenų ir degtų plytų su gražiai išryškintais langų apvadais, kontraforsais ir karnizais. Šventovė neogotikinio stiliaus, lotyniško kryžiaus plano, su aukštu 54 metrų bokštu fasade ir 4 mažais bokšteliais. Jos ilgis – 46 m, plotis – 14 m. Aukštis nuo grindų iki skliautų viršaus siekia 19,5 m. Bažnyčios stogas buvo dengtas molinėmis čerpėmis, tačiau 1934 m. vidun pradėjus sunktis lietaus vandeniui, pakeistas cinkuota skarda.
Pastačius mūrinę, senoji medinė buvo nugriauta, o iš jos medžiagų suręstos klebonijos klėtys bei daržinės.
Altoriai – pušies, nudažyti ąžuolo spalva
Bažnyčios vidaus įrengimo darbus organizavo klebonas Jurgis Gogelis. 1913 m. pastatyti šoniniai altoriai, sumeistrauti kauniečio Zelenkevičiaus. Šv. Juozapo altorius Evangelijos pusėje – pušies medžio, nudažytas ąžuolo spalva, paauksuotas, gotiško stiliaus. Altoriuje – šv. Juozapo su Kūdikėliu Jėzumi, šone – šv. Jono Krikštytojo ir šv. Vincento Pasauliečio statulos. Altorius pastatytas Antano Masio iš gretimo Steponių kaimo lėšomis.
Šalia altoriaus iškylanti medinė sakykla taip pat gotiško stiliaus, papuošta skulptūrėlėmis. Čia yra ir Rokiškio krašto tautodailininko L. Masiliausko sumeistrauta šv. Antano statula.
Šv. Baltramiejaus altorius Epistolės pusėje taip pat pagamintas iš pušies ir nudažytas ąžuolo spalva, paauksuotas, gotiško stiliaus. Altoriaus centre – šv. Baltramiejaus, o iš šonų – šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Ignaco Lojolos statulos. Altorius pastatytas parapijiečių aukomis.
Didysis altorius pirktas iš Šiaulių Zaborskio firmos. Jis dar nebuvo baigtas. Žiobiškyje altorių užbaigė ir 1931 m. pavasarį pastatė Antanas Krivickas. Centrinėje altoriaus dalyje, mėlyname fone, – Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės skulptūra, sukurta 1910 m. Šalia – šv. Petro ir šv. Povilo figūros, viršuje – šv. Mykolas Arkangelas. Altorius dailiai paauksuotas.
Liesti – nevalia. Galima tik žiūrėti…
Žiobiškyje gimusi ir augusi, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje krikštyta, 77-uosius gyvenimo metus skaičiuojanti Liutgarda Spetinienė pasakojo, jog pirmas josios, vaiko akimis “užfiksuotas” bažnyčios vaizdinys nuo šiandieninio ne ką ir tesiskiria. “Tie patys gražūs, įvairiais ornamentais puošti mediniai altoriai, tie patys paveikslai, traukiantys akį paauksuotais mediniais rėmais. Pamenu, kaip mums, vaikams, tada atrodydavo, jog visa, kas yra bažnyčioje, pagaminta ne iš medžio, bet iš gryniausio aukso”, – prisiminė L. Spetinienė.
Jai antrino ir 86-uosius metus einanti žiobiškėnė Felicija Jakuntavičienė. Ji prisiminė, jog labai knietėdavo prie viso to grožio prisiliesti bent piršteliu… “Tačiau anie laikai – ne šie. Tėvai nuo pat mažumės vaikus mokydavo, kad visa, kas bažnyčioje, – Dievo, liesti ar čiupinėti paauksuotų altorių, paveikslų – nevalia. Prisiliesti buvo galima tik pagarbiu žvilgsniu”, – sakė F. Jakuntavičienė.
Susirinkusieji į šv. Mišias netilpdavo į “lopkas”
Nuo mūrinės Žiobiškio bažnyčios pastatymo praėjo daugiau nei šimtmetis. Per šį laikotarpį šventovės medinis turtas papildytas nauju. Keturios santūriais ornamentais puoštos klausyklos ir prie jų derantys keturi mediniai suolai-klauptai išlikę nuo seno, tuo tarpu du papildomi suolai-klauptai, liaudyje vadinami “lopkmis”, pasak L. Spetinienės, į Žiobiškį atvežti prieš kelis dešimtmečius iš Onuškio bažnyčios. Moteris, neslėpdama nostalgijos, prisiminė laikus, kai eilinę dieną į šv. Mišias susirinkę parapijiečiai netilpdavo į “lopkas”, taigi bažnyčią nuolat papildydavo bendruomenės narių pagaminti paprasti mediniai suolai.
Medinio turto sąrašas sparčiai ilgėjo
47-erius metus (nuo 1963 iki 2010 m.) Žiobiškio klebono šeimininke ir bažnyčios prižiūrėtoja dirbusi Teresė Strazdaitė pamena daugiau permainų. “Kunigo Vytauto Balašausko iniciatyva pakeistos medinės bažnyčios vidaus durys. Jas pagal Rokiškio bažnyčios durų pavyzdį sumeistravo Pranas Tunaitis ir Povilas Gasiūnas. Mano pačios prašymu drožėjas Gintaras Varnas padarė stovą švęsto vandens indui. Senasis jau buvo visiškai sugraužtas kirvarpų, vos palietus – byrėjo miltais”, – sakė T. Strazdaitė. Pasak jos, paskutiniais dešimtmečiais bažnyčios medinio turto sąrašas ilgėjo gana sparčiai: šviesaus atminimo rokiškėnas medžio meistras Petras Deksnys sukūrė originalų, drožiniais puoštą ir prie bendros bažnyčios stilistikos derantį stovą šventiesiems skaitiniams laikyti bei keturis klauptus; drožėjas Eugenijus Germanas Majauskas – maldos stalą, naują katafelį, angelo sparnus primenančią pakabą kunigo ir patarnautojų apeiginiams drabužiams kabinti, taip pat restauravo klebonijos spintą. Medžio meistras G. Varnas 2003 m. išdrožė skulptūrą Žiobiškio parapijos 200-ųjų metų proga, ji iki šiol puošia bažnyčios šventorių, o 2011 m. – Žiobiškio bažnyčios šimtmečio proga.
Kai kuriama bažnyčiai…
Prie Žiobiškio bažnyčios medinio turto gausinimo prisidėjęs drožėjas G. Varnas sakė, jog kurti medžio darbus maldos namams – garbė, bet tuo pačiu ir nemaža atsakomybė. “Nors niekas tavęs neįspraudžia į rėmus, tačiau turi atsižvelgti į tai, jog kuri sakraliai vietai. Naujai sumeistrautuose medžio dirbiniuose turi išlikti bendros bažnyčios interjerui būdingos linijos, ant kiekvieno išskobto medžio linkio “nusėsti” ramybė”, – neslėpė drožėjas.
Tuo tarpu drožėjas E. G. Majauskas tvirtino, jog kurdamas bažnyčiai irgi paiso tam tikrų nuostatų: “Prie darbo sėdu tik geros nuotaikos, tik jausdamas vidinę ramybę. Net nusimušęs pirštą stengiuosi neištarti šventai vietai nederamo žodžio.”
Nauja – pašventinama, sena – sudeginama…
Beveik pusę amžiaus klebono šeimininke išbuvusi T. Strazdaitė atskleidė, kas įprastai daroma su atitarnavusiu, sudūlėjusiu bažnyčios mediniu paveldu. “Iš seno paisoma nuostatos, jog nebenaudojamas, nebereikalingas ar pasenęs medinis maldos namų turtas gali būti tik sudeginamas, o jį pakeičiantis naujas – pašventinamas. Pavyzdžiui, kai G. Varnas pagamino naują stovą švęsto vandens dubeniui, senasis buvo sudegintas kūrenant ugnį velykinių Mišių metu”, – sakė T. Strazdaitė.
P. S. Straipsnio autorė naudojosi knygos “Lietuvos valsčiai. Žiobiškis” straipsniais kun. Povilo Paškevičiaus “Žiobiškio parapijos istorija iki 1940 m.” ir Kazio Misiaus “1803 – 1993 m. Žiobiškyje dirbę kunigai” bei Petro Blaževičiaus leidiniu “Rokiškio krašto bažnyčios”.
Agnė Mackuvienė






































