Eligijus Daugnora
Dar mano mylimi senovės graikai ir romėnai (tiksliau, toks vienas pastaruoju laiku dažnai minimas gydytojas Hipokratas) sakė, kad gyvenimas laikinas, o menas amžinas – ars longa, vita brevis.
Prisipažįstu, esu labai nusidėjęs tam amžinajam. Ėmiau neseniai ir nuodėmingai pagalvojau, kad anas, laikinasis, įdomesnis ir gražesnis. Ir kaip nepagalvosi, kai pusė tautos politologų virto virusologais, o kita pusė dirba dviem etatais, kai iš visų pakampių dideliais būriais, net tūkstantiniais maršais pasipylė tokie gyenimo veikėjai – verslininkai, mokytojos, filosofės, humoristai ir kiti spalvingi žmogučiai. Kad mūsiškiams pernykštės Mindaugo Nastaravičiaus „Demokratijos“ premjeros personažams – elektrikui Stasiui, mokytojai Galinai ir kitiems, kurių man baisu iki šiol, – tik po lapais slėptis, kaip liaudis sako. Lapai, tiesa, dar tik pamažu gelsta ir nelabai nori kristi, tai „Demokratija“ bus vaidinama – sekite reklamą. Ir Demokratija be kabučių bus.
Tie, išlindę į gyvenimo sceną, puikiai žino, kas kalti ir kaip VISKĄ reikia sutvarkyti. Jie jau turi patirties. Jie manosi esą verti pagrindinių vaidmenų šioje gyvenimo šventėje. Jie mojuoja vėliavom ir Konstitucijom, jie nebijo didelių ir skambių žodžių – LAISVĖ, TEISĖS, ŠEIMA – pramaišiui su iškeltais viduriniaisiais pirštais ir keiksmais. Ir tik kažkur antrame plane, gal net užkulisiuose, ligoninėse kasdien išeina, liudydami gyvenimo laikinumą, po dešimtį ir daugiau ne tokių spalvingų ir rėksmingų antraeilių veikėjų. Kol kas tik antraeilių – kokia ten drama, jei herojus žūsta nė neįpusėjus veiksmui. Herojus? Gerai jau – pagrindinis veikėjas. Visa laimė, kad gyvenime pagrindiniai veikėjai nebūtinai tie, kurie daugiausiai šmėžuoja scenoje. Man šiuo atveju vienas pagrindinių veikėjų – pusbrolio sūnus, kuris neseniai pradėjo dirbti Rokiškio psichiatrijos ligoninės naujame skyriuje, kuriame gydomi dar vieni pastarųjų mėnesių veikėjai – migrantai. Sunku, sako, susišnekėti su pacientais beveik neįmanoma, dar tas kovidinis „skafandras“ visą dieną. Bet eina ir dirba, net iš Zarasų į darbą važinėja, nes Rokiškyje neatsirado reikiamo kiekio norinčiųjų. Tyčia neminėsiu jo vardo nei pavardės – nebūtinai pagrindinis veikėjas turi turėti įsimenantį vardą.
Dar iš gyvenimo. Kai žmonės per karantiną mažiau matė to tikro teatro, jiems pradėjo rūpėti artimas savo. Viena svarbiausių temų – kas ką myli, kas su kuo ir kaip miega. Neteisingai mylintys ir miegantys – pavojus visuomenei. Kur aš tai jau mačiau? Tiesa, skaičiau. Vienoje Ričardo Gavelio pjesėje yra tokios dvi plepios moteriškės, kurių visas plepumas telpa į du žodžius, vartojamus priklausomai nuo situacijos: „Saugumietis!“ arba „Pederastas!“
Tai tiek to spalvingo, bet laikino gyvenimo. Pasimušęs į krūtinę, vėl prisiekinėju meilę teatrui. Juolab jis – su festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ spektakliais – artimiausią mėnesį man pačiam ir dar kokiems penkiems procentams rokiškėnų (aš optimistas) bus svarbiausias. Netradiciškai rudeninis, bet dėl to tik geriau. Pasibaigus šiam, kito reiks laukti gal tik ketvertą mėnesių. Festivalis su dar daugiau prizų, dar daugiau jaunų, įdomių režisierių ir aktorių. Jei tik laikinasis nepakiš kokios letenos, kaip nutiko pernai. Prašau ir maldauju: tam, kad aktoriai ir kiti scenos žmonės galėtų negailėti savęs, saugokime vieni kitus. Gyvenimas šiemetiniame festivalyje neišvengiamai bus juntamas amžinajame mene. Ir ne tik teatras vaidins gyvenimą, pats gyvenimas su karantino šmėklomis lauks visų išėjus iš salės (tfu tfu tfu – kad tik ne joje), kurioje dažnas nuo tų šmėklų bandys pasislėpti ir ieškos užsimiršimo.
O po „Vaidiname žemdirbiams“ praėjus savaitei, jau turėtų įvykti INTERRAMPA, kurioje matysite vieną ar net dvi mūsų teatro kūrėjų premjeras ir gal net ne vieną kolektyvą iš užsienio (gyvenimas ir čia įsiveržia su savo GAL).
Menas visgi gražesnis, spalvingesnis ir amžinesnis už gyvenimą. Ir jei kada vėl pradėčiau šnekėti priešingai – netikėkit. Bet ir nebandykit sugrąžinti į doros kelią. Klysti irgi nepaprastai malonu.
