Visi žino, kad  po švenčių kartais būna pagirios. Alkoholis, priešingybės reikalaujantis linksmumas, neplauti indai ir t. t. Tačiau kodėl liūdna būna prieš šventes, o kai kam – ir per jas ?

 

Pralekia stoteles

„Na, ir klausimas”, – pasakysite jūs. Jei tau vis daugiau ir daugiau metų –  kas gi čia linksmo?

Gyvenimo traukinys nesustodamas pralekia stoteles „pirmadienis- sekmadienis”  be vilties sustoti. Tai neramina, nes primena apie mirtį.

Mes nemėgstame galvoti apie mirtį, nes nematome joje nieko gero. Mes bijome laiko, senėjimo, susidėvėjimo, nuvertėjimo ir išnykimo. Tikriausiai mes taip pat instinktyviai nemėgstame sutikti gatvėje senos meilės, o kartas – ir savo bendraklasių. Nes jie primena apie tai, kaip mes pasikeitėme. Ir – kad išvis pasikeitėme. „Bėga laikas”, – pasakome mes seniems pažįstamiems. Toks laiko bėgimas mums neturi perspektyvos, nes po pabaigos nematome naujo atgimimo. Gamtoje viskas išnyksta, bet atgimsta. O mūsų galvose – tik išnyksta ir neatgimsta.

Žinoma, mes stengiamės paneigti laiko tekėjimą. Mes lankomės sporto salėse, naudojamės kosmetika ir nevalgome to, ko neleidžia mums valgyti Amžinosios Jaunystės Mokslas. Jo atradimai labai miglotai, bet vis dėlto mus įtikina burtažodžiais: “antioksidantai, genų inžinerija, ląstelių apsivalymas, jaunystės injekcijos, plastinė chirurgija, eliksyrai ir grybai nuo visų ligų”. Mes tobuliname mūsų erdvę ir visaip įsigudriname sustabdyti laiką:

Vengiame galvoti, kiek mums metų;       

Vyrai elgiasi berniukiškai su kompiuteriais ir automobiliais;

Moterys gulasi į lovą su pliušiniais meškiukais;

Fantastai kuria filmus apie nemirtingumą ir užšaldymą;

Plastiniai chirurgai daro iš senių jaunuolius…

Mes atiduodame labai daug jėgų tam, kad užsikabintumėme už šio momento, kad sustabdytumėme jį. Nes tuomet prasidės amžinasis Jaunystės Rojus. Kurio erdvėje smagu judėti – į Kanarus, Ameriką, Egiptą. O jei mes paliksime save suvokime, kad ši erdvė ir mes nuolat judame laike ir keičiamės – atsiras nerimas.

Dievas sukūrė erdvę, velnias sukūrė laiką. Daktaras Faustas žinojo, į ką kreiptis jaunystės – į Velnią. Tik jis vienintelis jam  pardavė tai, kuo disponavo: amžinąjį momentą. Nemirtingumą.

 

Olegas LAPINAS, psichoterapeutas

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: