„Tegul silpnavaliai ir toliau tvirtina, kad alkoholizmas – neišgydoma priklausomybė, tačiau, kaip pati įsitikinau, viskas įmanoma”, – įsitikinusi 57-erių rajono gyventoja Lina. Daugiau nei dvidešimties metų alkoholikės “stažą” turinti moteris pastaruosius septynerius metus gyvena blaiviai. “O svarbiausia, nesinori net pabandyti”, – sakė Lina ir “Gimtojo…” skaitytojams papasakojo vaikų ašaromis aplaistytą istoriją, kurios dugne – vienu mostu išgeriamas puslitris baltosios ar denatūruoto spirito…
Nedideliame atokiame rajono kaime gyvenanti 57-erių Lina, “Gimtojo…” paprašyta prisiminti “draugystės” su alkoholiu pradžią, sakė: “Viskas prasidėjo po sūnaus gimimo: sunkiai sekėsi gimdyti 6 kg ir 61 cm ūgio kūdikį, tad medikams prisiėjo panaudoti medicinines reples. Šios procedūros metu buvo stipriai sužalota kūdikio kaukolė. Pasekmės pastebimos nuo pirmųjų jo gyvenimo akimirkų: sūnus nereagavo nei į garsą, nei judesį, pats nejudėjo. Vėliau jam buvo nustatytas dalinis cerebrinis paralyžius ir protinis atsilikimas. Matyt, išgyvenau pogimdyvinę depresiją, o paguodos, užuojautos, nusiraminimo ir atsakymų į klausimą: „Kodėl man?” pradėjau ieškoti ne pas psichologus, o putokšlio burbuliukuose.” Pasak moters, iš pradžių viskas atrodė taip nekalta… Tačiau ilgainiui putokšlio darėsi vis ne gana… “Tada su drauge ėmėme sriaubti alų. Pamenu, būdavo sarmata eiti jo pirkti, bet išeitį visada surasdavom – paprašydavom pažįstamų”, – neslėpė pašnekovė.
Plačiau – ketvirtadienio GR.
Agnė Mackuvienė
