Marius Plečkaitis
Klausau daug politinių „podkastų“. Nuo vadinamųjų progresyvių iki jautresnei dūšiai jau fašistinių, nuo visur matomų komunikacijos specialistų iki prakeiktų „piarščikų“ – tai geriausia, ką apie anuos komunikatorius gali pasakyti. Štai anądien vienas Lietuvoje dviprasmiškai vertinamas jaunas politikas Vytautas Sinica labai rūškanu veidu su kone apčiuopiamu sunkumu, jame tinklalaidėje „Neredaguota“ užklaustas, bandė įvardyti bent vieną gerą šios Vyriausybės padarytą darbą. Galiausiai gudragalviškai ir jau ne pirmą kartą išsisuko sakydamas, kad geriausia yra tai, ko Vyriausybei visgi nepavyko įgyvendinti, tarkim, neįvedėme mokesčio taršiems automobiliams, nesugriovėme rinkimų sistemos įteisindami internetinį balsavimą ir pan.
Ankstesne pastraipa norėjau atvaizduoti ideologinę piliečių poliarizaciją. Nereikia būti naiviam ir manyti, kad tik politikai neapkenčia konkurentų (kol galiausiai stebuklingai nepakeičia pažiūrų ir iš komunisto netampa kapitalistu ir t. t.). Juk ir kožnas balsuotojas už Laisvės partiją greičiau praris liežuvį, nei pasakys kažką gero apie valstiečius-žaliuosius ir jų diegtą politiką, juk konservatorių rinkėjas visada iš aukšto žiūrės į LSDP, socdemas piktai burbės apie neskoningą Mr. Landsbergis filmo dvasingumą, o Tomaševskio-darbiečių-tvarkiečių rėmėjas neatleis Landsbergiui (šįkart jaunajam) už prisiimtus kelis tūkstančius nelegalių migrantų. O ta likusi saujelė progresyvių jaunų kairuolių pasmerks Gabrielių jau ne už prisiimtus keliauninkus, o už dešimtis tūkstančių paliktų sušalti nekaltų korumpuoto pasaulio įkaitų. Polinkis užsidaryti į internetines smėldėžes ir iš jų žaisti sostų karus menkinant varžovus pastaraisiais metais paaštrėjo visame pasaulyje.
Ir visgi nors lengva įklimpti į gundantį ideologijos akivarą, yra būdas mėgautis politika aklai nesirenkant pusių. Tai pasirinkimas pamilti politinę Idėją. Ta Idėja vienus net paralyžuos iš pykčio, kitiems bus tai, ko laukė dešimt metų, o treti net neatkreips dėmesio. Idėjų gali būti įvairių: kažką kurti ar kažką griauti, kažkam paskelbti ultimatumą ir kažką kraštutinai liberalizuoti. Atvežti į Lietuvą šimtą tūkstančių šrilankiečių, Rokiškyje pastatyti ne vieną, o keturis indiškus fabrikus (che che), nepalikti rajone nė vienos ligoninės, o gal kiekvienam penkių tūkstančių miestukui pastatyti po naują daugiaaukštę įstaigą, kur dirbtų trisdešimt skirtingų specialistų, užėmusių solidžius etatus. Nusipirkti salą Ramiajame vandenyne, išnuomoti Kybartus… Savaime suprantama, svarbu ne tik turėti Idėją, bet ir ją realizuoti – kitaip tai tik populistinis masalas masėms ar Naujieji Vasiukai. Todėl politinio spektaklio žiūrovas turi išlikti budrus ir nepulti ploti iškart po pirmo veiksmo.
Dažniausiai iš politinės arenos mums siunčiamos ne Idėjos, o menko politinio svorio bekvapiai buhalterinių-administracinių darbelių išrašai, tarkim, pompastiškas, tačiau nieko nekeičiantis „Sodros“ mokesčių perdavimas iš darbdavio dirbančiajam, dviem valandoms koreguojamas alkoholio įsigijimo laikas, susirūpinusiu žvilgsniu peržiūrima NT apmokestinimo tvarka, savivaldybei perduodama viena niekam neįdomi funkcija ir paimama atgal dar nykesnė, jau tokia niekam neaktuali, kad net biurokratai-technokratai ją vis primiršta. Ši politika tokia nuobodi, kad dėl kelių raidžių pasuose, kurių tikriausiai dauguma per savo gyvenimą nepamatysime, užverda neišmatuojamos aistros. Jei mėnesį nevalgytume, papelijusios „Jorės“ kąsniukas irgi turbūt būtų kažkas dieviško.
Kuo politika skiriasi nuo administravimo? Politikoje gimsta gyvybė, idėjos, o jau administravimas rūpinasi tų idėjų įvilkimu, prilaikymu, pačiūčiavimu. Tai ir palikime politikai Idėjas, o buitiniais reikalais tegu rūpinasi savivaldybių administracijų ir departamentų direktoriai.
Tad išgirdus, kad kažkas turi idėją, ir galiausiai tam nepaslankiam, inertiškam mechanizmui pradėjo suktis, geriau jau atsargiai linktelti galva, o ne automatu dėtis šalmą ir ręsti internetinę įsižeidusios širdies barikadą.
Dar pridėčiau, kad rašymą reikėtų palikti rašytojams.