Rokiškėnas Alfonsas JOČYS šiandien, vasario 22 dieną, švenčia savo 70-metį, tačiau išduoda, kad tikroji jo gimimo diena – vasario 20-oji. Pasirodo, metrikacijos darbuotoja dokumentuose užrašė ne tą datą…
Sugraudino vokiečių karį
A. Jočys gimė darbininkų šeimoje. Jo tėtis buvo brigadininkas, mama – lauko darbininkė. Jauna Jočių šeima gyveno Juozapavos kaime (tuomet – Obelių rajonas).
Pašnekovas svarsto: tikriausiai jo gimtinė kariams buvo nepakeliui, mat frontams traukiantis, į jų pusę užklysdavo vos vienas kitas kareivis. „Aš buvau per mažas tam, kad prisiminčiau karo detales. Mama yra pasakojusi, jog frontui traukiantis, į mūsų namus užėjo vokiečių kareivukas. Jaunas, maždaug 19-20 metų. Jis paėmė mane ant rankų. Žinoma, mano tėvai nemokėjo vokiškai, tačiau iš netikėto svečio gestų suprato, kad jis namuose palikęs tokį pat „pieckelį” kaip aš. Pasūpavo mane truputį ir išėjo. Dar tėvams paliko kelias konservų skardines”, – pasakoja pašnekovas.
Alfonsas – pirmas vaikas šeimoje: „Esu vyriausias. Be manęs, tėvai susilaukė dviejų dukterų, tačiau teturiu vieną seserį. Mat jaunėlė mirė sulaukusi vos ketverių nuo plaučių uždegimo. Nebespėjo nuvežti pas felčerį…”
Duonos – net į Latviją
A. Jočio teigimu, norint suprasti, kaip anuomet buvo sunku, reikia pagyventi gerai, taip, kaip dabar. „Žmonės vogdavo tam, kad išgyventų. Yra tekę ir man… Kai tarybiniam ūky kasdavom bulves, po kelias jų užkasdavom atgal į žemę, o sutemus eidavom susirinkti. Net šiaudus nešdavom namo. Javus iškūlus, šiaudus reikėdavo surišti į pėdus. Žmonės tuos pėdus namo tempdavo, nes visiems būdavo ribojamas šieno kiekis. Ir aš, mažas, nešiau. Kartą brigadininkas pagal išbarstytus šiaudus atsekė mus keliu. Laimė, jis buvo tėvų draugas, tad lengviau išsisukom”, – prisimena Alfonsas.
Tėvai kaupė kiekvieną sunkiai uždirbtą pinigėlį tam, kad galėtų išmaitinti vaikus. Jų gyvenvietėje buvo nedidelė parduotuvė, tačiau šeima duonos važiuodavo į Latviją: „Kartą per mėnesį į Latviją važiuodavom pirkti duonos. Prisipirkdavome jos maišą, visam mėnesiui užtekdavo. O kaip ją išlaikydavo, nežinau, gal žiemą užšaldydavo”, – svarsto pašnekovas.
Stigo ne tik maisto, bet ir malkų. „Žmonėms duodavo tik tas malkas, kurios ūkiui nebetiko. Aš pats kirtau pelkės karklus. Kai rytojaus dieną nuvažiavom jų susirinkti, karklai buvo pavogti. Labai gaila… Teta iš Radviliškio buvo atvežusi tokį „pečiuką”. Mažą, bet nuo jo labai prišildavo. Jį reikėdavo kūrenti kankorėžiais, tad juos rinkdavom. O ir su šienu situacija buvo ta pati – duodavo tą lauką, kur kolūkio karvės neganomos. Kažkada savo karvei džiovinom šieną, surinktą iš balos. Leido nusipjauti, tad mama brido iki kelių į vandenį, nešė tą žolę ant kranto tam, kad išdžiūtų”, – pasakoja pašnekovas.
Vaikui – vyriški darbai
Anot Alfonso, dažnai vaikiškus žaidimus jis turėdavo iškeisti į suaugusio vyro darbus: „Mes turėjom 60 arų žemės. Mano tėtis sirgo astma, todėl net vaikas būdamas turėjau sunkiai dirbti: ir žagre laukus arti, ir gyvulius ganyti. Dirbau tėtės darbus…”
Šiltuoju metų sezonu darbų namuose netrūko, tačiau žiemas vaikai leisdavo smagiai: „Turėjom šaškes. Nusipiešdavome lentą, o šaškes pasidarydavom iš avies kaulų: vienos likdavo baltos, o kitas juodai nudažydavom. Dažus vežiodavo čigonai ir keisdavo juos tai į mėsą, tai į vilną. Žiemą linksmindavomės ant pačiūžų. Jas pasidarydavom iš kibirų rankenų: jas nuimdavom ir virve pririšdavom prie batų”, – patirtimis dalinasi rokiškėnas.
„Kaip ir visi vaikai, vaikystėje esu visko prikrėtęs. Labai rūpėjo parūkyti. Buvau gal 11 metų, kai užtraukiau pirmą dūmą. Su sese ganėm pamiškėj karvę, o aš turėjau pakelį „Parašiutist” cigarečių. Daviau ir sesei, nes jei būčiau nedavęs, ji būtų paskundusi mamai. O ar sakiau, kad sesuo ketveriais metais jaunesnė? !” – juokiasi pašnekovas.
Su šypsena Alfonsas mena ir paauglystės metus, kai su draugais važiuodavo į šokius: „Važiuodavom dažnai, bet tik retkarčiais nusiveždavom vynelio dėl linksmumo. O mūsų kaimynė samanę varė. Kartą nužiūrėjau, kur ji deda tą samanę, tad kartą prieš šokius įlindau į sandėliuką ir jos paėmiau. Pasirodo, ten buvo patakos – samanės nuoviras, toks kartus, labai neskanus ir silpnas, tad vos ne vos tą buteliuką išgėrėm… Štai ką reiškia lįsti ten, kur negalima.”
Darbo knygelė – išimties tvarka
Alfonsas – darbštus žmogus. Jis, 14-metis, išimties tvarka gavo darbo knygutę ir pradėjo dirbti tuometiniame Sartų tarybiniame ūkyje. „Nuo mažumės man labai patiko technika. Kai kelininkai pradėjo tiesti kelią Obeliai-Bradesiai, techniką jie laikė mūsų kieme, todėl ir aš vis sukiodavausi aplinkui. Kai man buvo 16 metų, jau vairavau sunkvežimį „ZIL”, mokėjau dirbti traktoriumi”, – pirmuosius savo darbus prisimena Alfonsas. Kelininkai leisdavo vaikinui dirbti jų transportu, tik sakydavo: „Jei pamatai atvažiuojant volgą, greitai stabdyk traktorių ir sakyk, kad tik šiaip atsisėdai pažiūrėti.” Vyras šypsosi – volga atvažiuodavo viršininkai.
Būdamas 17-os, vaikinas išvažiavo gyventi ir dirbti pas dėdę į Latviją: „Dieną, darbininkams ariant, sėdėdavau ant plūgų, o naktį leisdavo ir man traktorių vairuoti. Mat neturėjau pažymėjimo, tad vairuoti „legaliai” negalėjau.”
Kaimyninėje šalyje vaikinas atšventė ir savo pilnametystę. Sulaukęs 18-os gavo šaukimą į kariuomenę. „Šaukimas atėjo į tėvų namus, bet aš gyvenau Latvijoje. Tą laišką mama man dviračiu atvežė”, – šypsosi Alfonsas.
Nuo bulvių prie ponų
Tarnauti rokiškėnas buvo išsiųstas į tuometinį Leningradą. „Tarnybos metu patekau į virtuvę. Kartą valgykloj valgė vienas armijos vadų. Man liepė nunešti jam lėkštę. Atsimenu, labai bijojau, rankos, kojos drebėjo. Nueinu, o jis man – netikėtą pasiūlymą: gal nori būti mano vairuotoju? Išsigandau, nes visai nepažinojau miesto… Man buvo liepta laisvadieniais nuo bulvių skutimo ateiti ir mokytis. Su senuoju vairuotoju važinėjau po miestą, susipažinau su jo apylinkėmis. Taip iš virtuvės išėjau į taksistus”, – tarnybą prisimena pašnekovas.
Sąžiningai atitarnavęs trejus metus, Alfonsas grįžo į gimtinę. Nuo 1966 m. jis pradėjo dirbti tuometiniame Rokiškio autoūkyje. „Kadangi turėjau nemažą vairavimo patirtį ir buvau įgijęs vairuotojo specialybę, mane priėmė dirbti autobuso vairuotoju”, – grįžimą į gimtinę mena Alfonsas. Deja, sušlubavus sveikatai, vairuotojo pareigas jis iškeitė į elektriko darbą: „Mano darbo stažas – 46 metai. Daug, bet dar yra neužrašyta, nes lauko darbus dirbau mamos vardu.”
Alfonsas, visą gyvenimą sunkiai dirbęs, ir išėjęs į pensiją negali nurimti: „Prie namų darbo visada atsiranda, o jeigu jau pritrūkstu, padedu kaimynams. Svarbiausia, kad sveikata dar leidžia…”
Miglė KATINAUSKIENĖ
