Ateinantį šeštadienį, kovo 19-ąją, nuo seno minima Šv. Juozapo, arba Pempės, šventė. Pempės laikomos atbundančios gamtos pranašais, atšilimo simboliu.
Senoliai tikėdavo, kad joms pasirodžius atšils orai, o jei kovo 19 d. bus giedra, tai ir metai bus pieningi. Šią dieną merginos šluodavo kiemus, pradėdavo tvarkyti tradicinius savo gėlių darželius, supurenti žemę.
Sekmadienį, kovo 20 d., švenčiamas pavasario lygiadienis. Tuomet dienos ir nakties trukmė tampa vienoda. Protėviai tikėjo, kad lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų, visus metus būsi tyras ir sveikas. Lygiadienio rytą saulė teka tiksliai rytuose.
Baltiškojo tikėjimo propaguotoja Eglė Samulytė sako, kad šiais laikais kur kas daugiau papročių, apeigų turi ne pavasario, o rudens lygiadienis. Bene ryškiausias pavasario lygiadienio momentas yra susijęs su ugnimi. „Namo viduje užsikuri židinį arba krosnį ir nuo jų žarijų įžiebi lauželį lauke, kad ateitų šiluma. O rudens lygiadienį atvirkščiai – pirmiau užsikuri laužą, tada nešiesi ugnelę į vidų, kad žiemai šiluma ateitų į vidų“, – sako Eglė.
Paklausta, ar jau gamtoje regi atbudimo ženklų, ji purtė galvą – niekas neskuba, nesimatė dulkančių krūmų žirginėlių, iš žiemos miego net atokaitoje dar nesikelia žibutės.
