Po truputį Lietuvoje oras gražėja, temperatūra kyla, į miesto gatvėse vis dažniau sutiksi džiaugsmingesnių praeivių. Nors koronavirusas niekur nedingo, visgi smagu, kad jis bent aprimo ir galime laisviau pakvėpuoti. Atrodo, po truputį išsivaduojame iš viruso, krečiančio pasaulį jau kelintus metus, gniaužtų, atrodo, viskas tik geryn, o, bet, tačiau… Naujas „virusas“ vėl grasina pasaulio šalims, o vieną iš jų, mūsų artimus kaimynus, krėtė jau kelerius metus, bet prieš kiek daugiau nei pora mėnesių pratrūko. Ir krečia taip smarkiai, kad bene visas pasaulis vėl susivienijo ir bando jį įveikti. Gaila, šiais moderniais laikais vis dar atsiranda tokių „virusų“ kaip Rusija. Šiaurės Korėja mėgsta daug kalbėti ir puikuotis savo jėga, bet parodyti ją taip akivaizdžiai… Na, laiko atgal jau neatsisuksi.
Visgi, atsukime… Prieš porą mėnesių agresorė įsiveržė į Ukrainą ir pradėjo atvirus karinius veiksmus. Ką jūs tuo metu veikėte? Turbūt, kaip ir beveik visi Lietuvos gyventojai, stebėjote karo naujienas ir prisidėjote prie paramos Ukrainai. Ir iš tiesų, šis įvykis, koks skaudus jis bebūtų, smarkiai suvienijo mūsų tautą. Mažiau tų, kurie reiškia savo nepasitenkinimą valdžia, aprimo ir karas dėl skiepų, visi sustingę laukė, kokia gi naujiena atkeliaus iš fronto. Taip ir aš, pamenu, dirbti tą dieną nepavyko. Įsijungęs keturis naujienų puslapius vis juos naujindavau. Dabar, praėjusios dviem mėnesiams, manau, šis karas tapo dalimi mūsų gyvenimo, nugirstame, pasidomime ir gyvename toliau. Deja, tokia realybė, naujienos apie žūstančius žmonės, prievartaujamas moteris, griaunamus miestus, nors skamba žiauriai, yra mūsų pasaulio dalis. Socialiniai tinklai pilni karo vaizdų, žuvusių žmonių nuotraukų, sprogdinamų pastatų. Tai nebestebina, nes tapo kasdienybe.
Apskritai šis karas smarkiai paveikė mūsų šalies žmonių gyvenimus. Prasidėjo lietuviškų ir užsienio firmų boikotai, raginimai išeiti ir Rusijos rinkos, atsisakyti rusiškų prekių ir išmesti viską, kas susiję su šia šalimi ar mūsų sovietine praeitimi. Tai sveikintinas žingsnis, ypač gerai, kad pagaliau atsikratome sovietinių paminklų, mums visiškai nereikalingų, o visus, kurie nori prisiminti praeitį, deja, nepakeičiamą, gali apsilankyti Grūto parke… Puiku, kad tokių žingsnių imtasi ir mūsų rajone. Gaila ir keista, kad kai kurios lietuvių firmos vis dar nesugeba išeiti iš Rusijos rinkos. Ar tikrai pinigai yra svarbiau nei savų žmonių palaikymas? Man rodos, kažkas Kaune savo vardą susigadino negrįžtamai…
Čia atverčiame ir kitą medalio pusę. Kas iš tikrųjų yra blogis ir kas yra sovietinis palikimas, kurio mums nebereikia? Turbūt ne vienas vyresnės kartos atstovas atsimena vaikystę, jiems nostalgija kelią įvairūs „tų“ laikų daiktai: automobiliai, muzika, televizijos laidos, filmai… Ar tai blogai? Jei atvirai – mane apima dvigubi jausmai šiuo klausimu. Iš dalies tai okupantų kurti prietaisai, daiktai ar menas, kurie turėtų prasmegti ir būti pamiršti. Kita vertus, ar visi tie „kūriniai“ tikrai dėl to „kalti“? Man įstrigo interneto vartotojo komentaras dar iki baisiųjų įvykių: „Lietuvoje Nepriklausomybės dieną moskvičiumi važinėja. Gėda.“ Ar tikrai? Pagal tokį mąstymą galime prieiti prie išvados, kad ir vairuodamas vokišką automobilį iš dalies prijauti ir dar vienai dingusiai baisiai pasaulio jėgai… Ar, tarkime, žmogų, kuris domisi istorija, tų laikų architektūra, gyvenimu, irgi galima priskirti prie tų, kuriems reikėtų to gėdytis? O jei tavo pavardė rusiška ar tu gimęs Rusijoje, bet gyveni kitur, irgi esi priskiriamas tam blogiui, nors jo nepalaikai? Tai pilka zona, apie kurią kiekvienam asmeniškai reikėtų pamąstyti prieš smerkiant.
Tiesa, labai didžiuojuosi visais lietuviais, kurie padeda karo draskomai Ukrainai ir galvoja „blaivia“ galva. Ne vienas toks yra ir mūsų Rokiškyje. Kiekviena, net ir mažiausia parama, gali prisidėti prie Ukrainos pergalės. Nepamirškite, kad deklaruodami savo pajamas tam galite skirti 1,2 proc. GMP. Galbūt šie pinigai išgelbėtų gyvybę karo zonoje? Tam turite dar visą šį savaitgalį.
Jei atvirai, galvojant apie dabartinę situaciją sunku dėlioti mintis. Tikrai nebūčiau pamanęs, kad šiais laikais esame taip arti trečiojo pasaulinio karo. Kas bus, jei jis prasidės? Kas kam padės? Ar būsime tokie pat vieningi ir sulauksime ar suteiksime pagalbą? Tikiuosi, visi šie pamąstymai tik ir liks pamąstymais ir nepavirs realybe…
