Į duris pasibeldė birželis, o trečiadienį lietuvių kalbos egzaminu abiturientams prasidėjo brandos egzaminų sesija. Lyg ir būtų viskas gerai, bet ypatingą šurmulį šiais metais sukėlė Juozo Tumo-Vaižganto abiturienčių apranga, kuri daugumai asocijuojasi su sovietiniu palikimu. Ši istorija apskriejo ne tik mūsų rajoną, bet ir visą Lietuvą: didžiausi naujienų portalai dalinosi šia sensacija, o nacionalinis transliuotojas sumanė geriausią straipsnio apie šį „įvykį“ pavadinimą – „Paskutinio skambučio šventė Rokiškyje pakvipo skandalu…“ Buvo išklausytos įvairių ekspertų nuomonės, pamąstymai, ieškoma įvairių istorijos trupinėlių, visgi neprieita prie konkrečios vieningos nuomonės: vieniems gerai, kitiems blogai, o turbūt daugumai „ai, koks skirtumas?“ Pradėjau ir aš galvoti, į kurią čia pusę reikėtų stoti, ką pasirinkti, ir galų gale priėjau prie nuomonės, kad turbūt būtų kvaila galvoti, jog mūsų rajono mokytojai, abiturientės „prijaučia“ sovietiniam palikimui. Nebe pirmi metai matome šias uniformas, tiesa, dabartiniame pasauliniame kontekste į jas vėl pradedame žiūrėti per didinamąjį stiklą. Galvoju, kad dabartiniai „niolikiniai“, gimę laisvoje Lietuvoje, turbūt puikiai supranta, koks Š buvo jų senelių, tėvų gyvenimas, kol tapome laisvi. Nemanau, kad šias uniformas, kurios buvo ir tarpukariu, reikėtų tapatinti su tuo.
Tiesa, kartais tikrai nesuprantu „raganų medžioklių“, kai tam tikri daiktai, dalykai bandomi prikišti kaip sovietinių laikų garbinimas. Prieisime prie tokio absurdo, kad pradėsime medžioti žmones, kurie turi visiems puikiai žinomas „S90“ garso kolonėlės ar senelių paliktą sovietmečiu gamintą laikrodį. Aišku, nesupraskite klaidingai, tikrai nereikia garbinti tų „aukso laikų“, o tuos, kurie garbina, socialiniuose tinkluose naudoja nuotraukas su sovietine simbolika (toks ne vienas), piktinasi, kodėl ji draudžiama, pasiųsčiau persišviesti galvą. Na, labai būtų įdomu nusiųsti šiuos veikėjus ar jų atžalas (jei tokių, aišku, turi) į laikus prieš 40–60 metų, kad pažiūrėtų, ar tikrai tuomet buvo gera gyventi? Ar tikrai užtektų tų kelių gautų apelsinų ir bananų iš dėdės, kuriam kartą pasisekė nuvykti į užsienį.
Grįžtant prie paskutinių skambučių, pradedu galvoti, kad mokyklą baigiau galbūt kokius šešis septynis kartus. Anksčiau teko lankytis kaip fotografui, o dabar kaip žurnalistui ir vis dar nedingsta ta „magija“, kuri supa paskutinius dvyliktokų mėnesius mokykloje. Kiekvieną kartą klausydamas mokytojų, direktorių, svečių kalbų prisimenu save anuomet, kaip gera visgi buvo laiką leisti mokykloje, nors tuo metu tai atrodė didžiausia kančia, kuri turėtų greičiau pasibaigti. Tai bene tiesiausias kelias sugrįžti į vaikystę ir paauglystę, prisiminti užmirštas akimirkas išgirdus vieno ar kito mokytojo žodžius. Apskritai labai norėčiau palinkėti visiems dvyliktokams, kad jie apgalvotų, ką rinktis ateityje ir kad pinigai visgi nėra pagrindinis ir didžiausias laimingo gyvenimo rodiklis. Geriau mokytis ir gyvenime veikti tai, kas tau patinka, ir uždirbti mažiau, nei turėti šūsnį pinigų ir gyventi tik dėl vardinių drabužių, geresnio automobilio ar didesnio namo. Gyvenimas susideda iš kur kas daugiau: mažesnių ar didesnių nutikimų, patyrimų ir nuotykių… Tikiuosi, visi pasirinksite kelią, kuriuo laimingai žingsniuosite į savo ateitį.
