– Žvelgiant į situaciją prieš karą ir jam prasidėjus, ar pasikeitė mūsų valstybės parama pabėgėliams iš kitų šalių?
– Mūsų valstybės parama nepasikeitė, pasikeitė valstybės pastangos padaryti vienas ar kitas paslaugas, ypač viešąsias, labiau prieinamas ukrainiečiams. Žvelgiant į Baltarusijos pabėgėlių krizę, kuri vyko ir tebevyksta Lietuvoje, mes iki šiol neturime institucinių svetainių, teikiančių informaciją tų žmonių kalba. Į ukrainiečių situaciją buvo sureaguota ir pasiruošta kur kas greičiau ir adaptyviau, tad iki šiol požiūris į pabėgėlius labai priklauso nuo to, iš kokios šalies jie atvyksta.
Oficiali parama nepasikeitė. Ukrainiečiai iki šiol neturi galimybės gauti pabėgėlio statuso ir toliau integruotis pagal specialiuosius valstybės planus, tačiau tokios koncentracijos paramos, išmokų ar tų pačių sukurtų iniciatyvų, organizacijų yra kur kas daugiau ukrainiečiams nei kitų šalių pabėgėliams.
– Kaip suprantu, iš Ukrainos atvykę žmonės, neturėdami pabėgėlio statuso, gauna didesnę paramą nei kitų šalių pabėgėliai, kurie taip pat to statuso neturi?
– Žiūrint į bendrą situaciją – taip, tačiau lyginti to irgi negalima, nes kiekvieno pabėgėlio istorija yra skirtinga. Ukrainiečiai išgyvena netektis, nerimą dėl šalyje likusių ar kariaujančių artimųjų, juos vienija karo baimės jausmas, kankinimų, įkalinimų, nelaisvės, namų praradimo patirtys. Be to, mums, lietuviams, ukrainiečiai atrodo kur kas artimesni negu kitų šalių pabėgėliai, kurie taip pat kenčia ar bėga nuo karo. Tad kol kas didesnis dėmesys ir parama yra skiriama Ukrainos, o ne kitų šalių pabėgėliams.
– Kaip manai, su kokiais iššūkiais susiduria į Lietuvą atvykę ukrainiečiai?
– Aktualiausia ir labiausiai jaučiama problema – būstų trūkumas didžiuosiuose miestuose. Su būsto nuomos sudėtinga situacija susidūriau dar iki karo Ukrainoje, kai teko dirbti su pabėgėliais iš kitų šalių. O prasidėjus karui, ši problema tik auga. Karo pradžioje lietuviai noriai užleido savo butus ukrainiečiams, bet dabar šis procesas nebe toks aktyvus. Iškilo antrinio apgyvendinimo problema – žmonėms, kurie buvo apsigyvenę visuomenės suteiktuose būstuose per „Stiprūs kartu“ platformą, baigiasi sutartys ir jie vėl ieško gyvenamojo ploto. Atvykusios moterys su vaikais dienomis dirba ir mažamečių nėra kam prižiūrėti, darželiuose vietų irgi trūksta. Tai kita aktuali problema.
Išsamiau skaitykite antradienio “Gimtajame…”
