MAN GRAŽU

Vasara. Nesinori kalbėti apie tai, kas blogai. Tad tegu bus apie tai, kas man gražu.

Dar prieš daugiau kaip dešimtį metų atidžiai stebėjau, kaip senukų pora, matyt, vaikų atsivežta iš kaimo į Vilnių, kad būtų po ranka, susikasė po savo pirmo aukšto balkonu miniatiūrinį darželį. Tokį 3×3 metrų dydžio. Susikasė, įkišo į žemę bulvę, porą svogūnų, gėlių kelmelį, dar vieną kitą augalėlį ir kasdien po kelias valandas trepinėjo, tūpčiojo aplink savo kūrinį. Graudžiai gražus buvo tas žilagalvių, ištrauktų iš savo terpės, krutėjimas, bandymas išlikti svetimoje aplinkoje. Praėjo vos keletas metų ir jau po didžiąja dalim balkonų radosi darželiai. Ne su bulvėm ir svogūnais, daugiau tokie gėlynėliai. Niekas neragino, neskatino, nesiūlė, žmonės patys kasė žemę, ieškojo įmantresnių, įdomesnių gėlių, kiti tempė iš laukų akmenis ar net plytas – puošėsi prieš save ir kaimynus. Kartais visai nelogiškai, kartais visiškoj medžių paunksmėj, saulės nepasiekiamoj, bet žmonės gražinosi, kūrė. Tie darželiai dažnai ne tik nederėjo, bet net ginčijosi vienas su kitu, sukeldami tokią kakofoniją, jog akis skaudėjo, bet ir ta kakofonija buvo graži, nes kūrybinga. Žmonės pamatė, kad, be nuolatinio pinigų uždirbinėjimo, į kurį masiškai visus įtraukė kolektyvinė kapitalizmo statyba, yra dar ir kažkas sielai, ką atlikus darosi lengviau ir smagiau.

Man nuo tų darželių-gėlynėlių visas gražumas prasidėjo.

Dubenėliai su obuoliais prie tvoros – imk ir valgyk, praeivi. Gražu? Nežmoniškai gražu.

Vienas po kito atsikuriantys ir puoselėjami dvarai, tampantys kultūros židiniais. Taip, kartais ir pramogų, linksmybių rūmais. O kas sakė, kad pramogos ir linksmybės yra blogis? Man gražu tos pastangos kurti aukštesnės kultūros oazes. Sąmoningai nesakau atkurti, nes dažniausiai tai yra kūryba, o ne restauracija, senai architektūrai limpa naujas turinys. Ir tai nėra blogai, kaip tik pabrėžia idėjinį tęstinumą. Dvarai, dvariškoji kultūra visada ėmė tai, kas naujausia ir pažangiausia. Kas į Lietuvą atvežė operą? – Dvaras. Kas įvedė elektrą? – Dvaras. Ir t. t. Gražu? Be abejo, gražu.

Anądien po spektaklio premjeros susitinku vieną tokią pažįstamą. Sako, sunkus tas laikas dabar, sunki ta tavo tema, bet užkabino. O man gražu, kad pakilo tą premjeros dieną pulkas žmonių iš aplinkinių kraštų – nuo Zarasų, Kupiškio, Utenos, Rokiškio – sulėkė dvarelin ir valandai ar dviem padarė jį pasaulio centru. Man graži ta kultūros decentralizacija, kuri meno, ir ne tik meno, žmonių nuolat vykdoma. Miltinis prieš 80 su trupučiu metų, grįžęs iš Paryžiaus, susirinko Kaune grupę darbininkų ir išlėkė į dar didesnę provinciją – Panevėžį. Ir Panevėžys tapo pasaulio centru. Aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis dar visai neseniai demonstratyviai paliko Vilnių ir su visais savo studentais persikraustė į Klaipėdą. Iš to persikraustymo Klaipėdoje gimė ne vienas teatras (Klaipėdos Jaunimo, Taško ir kt.). Dabar V. Masalskis jau pamažu palieka Klaipėdą ir keliasi į Kulius, miestelį Plungės rajone. Ir į Kuliuose rodomas premjeras, Sofijos festivalius suvažiuoja žmonės iš didelių miestų. Ir Kuliai darosi pasaulio centru. Man gražus tas pabėgimas nuo gatvės šurmulio į kūrybos bruzdėjimą, traukiant paskui save kitus. Juk tikrai nežmoniškai gražus.

Aną savaitgalį atsidarė „Karieta“. Prisipažinsiu, dar nebuvau. Bet graži man ta iniciatyva, neleisti numirti kontrkultūriniam dvarui, nekasdieniam reiškiniui. Iniciatyva su mintim, konceptuali, raginanti judėti ir keisti stabarėjančius įpročius. Tikiu, kad netrukus galima bus anksti ryte išėjus į miestą ir kavos kaip kokiam italui (Morikoniui – chi chi!) atsigerti ir su tokiu pat ankstyvu miestelėnu nakties naujienas aptarti. Sakysit, tradicijos nėra rytinę kavą mieste gerti? Bet būtų graži tradicija, tai kodėl nepabandžius? Beveik kasryt kertu centrinę miesto aikštę ir kaskart pagalvoju, kad mielai stabtelčiau. Kavos su šviežutėle bandele (šiltas kruasanas jau būtų prabanga).

Šitoj vietoj, kad nebūčiau pernelyg kultūriškas, įsiterpsiu su politine aktualija – artėjančiais savivaldybių ir merų rinkimais. Vienas užsislaptinęs influenceris kažkada siūlė kandidatų į merus paklausti, kiek naujų darbo vietų per jų vadovavimo laikotarpį bus sukurta privačiame sektoriuje. Ne valstybiniame, o būtent privačiame. Suprantu, kad labai svarbu turėti gydytojų poliklinikoje ir ligoninėje ar mokytojų mokykloje, bet ateitis ir gydytojų bei mokytojų poreikis labai priklauso nuo didėjančio privataus sektoriaus. Neužmirškim to paklausti kandidatų į merus. Teisingas ir gražus tai bus klausimas.

Kas dar man gražu Rokiškyje? Kad privačių asmenų ir nevalstybinių organizacijų parama kultūrinei veiklai ima kartais ir jau viršija valstybės bei savivaldybės paramą. Kas ir ką remia, pasakysiu kitą kartą ir kita proga.

Nepatinka man, kai kiekviena proga tūlas pilietis aiškina, kokia mes atsilikus tauta ir valstybė, kokie vargšai, neturtingi, negražūs, kvaili, niekam tikę esam. Matau, kaip gerėjam ir gražėjam, turtingėjam ir linksmėjam. Ir man gražu. Gražiau negu vakar. Tikiu, kad ryt bus dar gražiau. O atostogautojams ir oras bus geresnis, ir vanduo šiltesnis, ir laiko geriems ir gražiems darbams daugiau.

Eligijus DAUGNORA