– Kada padarei pirmąją nuotrauką ir kokia ji buvo?
– Su nuotraukomis pradėjau „žaisti“ prieš gerus 14 metų. Jau kuris laikas dirbau su „Photoshopo“ programa, dariau įvairias kompiuterinius manipuliacijas. Todėl nusprendžiau pabandyti ir su nuotraukomis. Prisimenu, pirmoji nuotrauka, kuri tikrai patraukė žmonių dėmesį, buvo daryta važiuojant keliu Svėdasai–Anykščiai, Vikonyse. Tuo metu ten dar stovėjo didelis, apleistas fabrikas, kuriame padariau keletą nuotraukų. Pakeistos spalvos, niūri aplinka tuo metu patraukė pažįstamų dėmesį. Todėl teko daryti dar keletą, dar keletą ir dar keletą nuotraukų. Taip supratau, kad šis „hobis“ man labai limpa ir nusprendžiau eiti šiuo keliu.
Fotografuoju jau dvylika metų. Viską. Vestuvės, kitos šventės, asmeninės fotosesijos, automobiliai, motociklai, žmonės, gyvūnai, peizažai. Tiesa, čia, kaip ir maisto gaminimas ar kita sritis, visų galų meistru nebūsi. Dažniausiai fotografai atranda sritį, kuri jiems patinka, ir ties ja apsistoja. Jei labai gražiai fotografuoji žmones, tai nereiškia, kad ir tavo gamtos peizažai bus neapsakomo grožio.
Su techninio sporto fotografija apskritai buvau susijęs labai mažai. Viskas pasikeitė, kai pradėjau dirbti „Gimtajame…“ ir reikėjo padaryti keletą kadrų motokroso varžybose. Nors reikėjo vos kelių nuotraukų straipsniui, kartu atvykusiai žmonai teko ištverti visas varžybas, o aš padariau daugiau nei 300 nuotraukų. Iki tol motokroso varžybose buvau buvęs prieš 15 metų. Visiškai pasikeitęs lygis, pati trasa, benzino kvapas ir nesustabdomas veiksmas įtraukė ir nebepaleido. Dėl to labai džiaugiuosi. Nes varžybose visada atsijungiu nuo realybės. Tai lyg savotiška mano ramybės oazė, kur galiu atsipalaiduoti ir mėgautis.
– Ką šiandien galima vadinti fotomenininku? Kuo turi būti išskirtinis?
– Šiais laikais kiekvienas gali būti fotografu. Geresniu ar prastesniu. Ne kartą manęs klausė: kokį fotoaparatą geriausia rinktis kelionei, fotografavimui? Paprasčiausias atsakymas – rankoje turimas telefonas. Dabar nebereikia pirkti fotoaparatą už kelis tūkstančius. Puikių kadrų gali padaryti ir telefonu. Žinoma, norint užsiimti rimčiau, tenka žiūrėti ir fotoaparato, bet kelionių kadrams ar gyvenimiškoms situacijoms kuo puikiausiai tinka ir geresnis telefonas.
Kas yra fotomenininkas? Žmogus, kuris turi akį ir mato, kaip pateikti vieną ar kitą situaciją, žmogų, peizažą. Kaip ir minėjau, šiais laikais kiekvienas gali būti fotografu ir skelbtis, kad toks yra, bet tikru vadinu tokį žmogų, kuris paprastoje situacijoje sugeba pridėti savo „cinkelio“, savo charakterio, savo stiliaus. Neužtenka nusipirkti aparatūrą už kelis tūkstančius ir spausti mygtuką. Aišku, turime tikrų menininkų, kuriančių istorijas, galbūt suvaidintas, galbūt žmogaus nuotraukas užslėpta reikšme. Jie – tikri menininkai. Aš save visą gyvenimą vadinau tiesiog fotografu, nes mėgstu fiksuoti tai, ką matau, ir taip, kaip suprantu. Nesu tas istorijų ir paslėptų reikšmių kūrėjas. Bet vėlgi, sakoma, kad menas yra tai, kas priverčia kalbėti, aptarinėti ir galvoti. Galbūt tada iš dalies ir esu menininkas.
– Kuo ypatinga sporto fotografija? Tai juk ne peizažas, ne modelis, kuris nejuda?
– Sporto fotografija išskirtinė turbūt tuo, kad nežinai. Nežinai, kas tavęs laukia po kelių sekundžių. Galbūt šonu pradės slysti ralio automobilis, galbūt šokdamas per trampliną motokrosininkas pasuks motociklą ar atsisuks į tave. O galbūt į tave ir fotoaparatą pradės skraidyti akmenys ar automobilio dalys. Per varžybas juk nepasakysi „šiek tiek pristabdyk“, „papozuok“ – visas šis nežinojimas dažnai sukelia adrenaliną.
– Kokiais kadrais didžiuojiesi? Kam skirta tavo paroda?
– Bandau skaičiuoti, kiek apskritai per savo gyvenimą esu padaręs kadrų. Manau, daugiau nei 400 tūkstančių. Nesididžiuoju nė vienu kadru. Nuotraukos skirtos žmonėms, publikai. Tai jie turi džiaugtis ir mėgti nuotraukas. Kartais net ir pati prasčiausia (techniškai) gali kažkam būti pati geriausia ir mylimiausia. Tikriausia tai mane ir žavi, ir stebina.
SPALVOS. PURVAS. – motokroso nuotraukų paroda, o kartu ir padėka visiems šios sporto šakos sportininkams. Padėka už jų pasiaukojimą, ryžtą ir įsimintinas akimirkas, kurias turėjau garbės įamžinti trasose. Nors daugumai šis techninis sportas asocijuojasi tik su purvu, benzino kvapu ir grubumu, visgi atidžiau pažiūrėję sustabdytose akimirkose įžvelgsime tai, kad motokrosas – tarsi spalvingas šokis.
Parodos tikslas – atskleisti šio sporto grožį, adrenalino kupinas akimirkas ir taip pritraukti naujų gerbėjų, o gal ir rėmėjų. Jau kelerius metus sakau, kad Rokiškis ne tik kultūros, bet ir techninio sporto miestas, tad, tikiuosi, miestas, jo gyventojai, valdžia ir sportininkai ir toliau sieks, kad Lietuvoje skambėtume ne tik langinėmis, Krašto muziejumi ir parodomis, bet ir techninio sporto šakų aukštais pasiekimais ir tuo žavesiu, kurį visgi lydi ir purvas, ir benzino tvaikas, ir tas nuostabus adrenalinas…
Projektą iš dalies remia:
