– Papasakok šiek tiek apie save – kur užaugai, kuo domėjaisi būdama vaikas? Kada pajutai, kad dailė, piešimas, tapyba yra Tavo kelias?
– Gimiau Sibire, nes mamytė buvo tremtinė. Man buvo treji metukai, kai grįžom į Lietuvą. Nuo mažens mėgau piešti. Būdama mokykloje mėginau piešti įvairius daiktus iš natūros. Pasidėdavau juos ant stalo. Ir mamos prašiau papozuoti, jos portretą piešiau. Mama ir tėtis taip pat neblogai piešė. Tėtis ypač gražiai piešė arklius.
– Ką esi baigusi, kodėl pasirinkai dailę? Kiek metų dirbi mokykloje?
– Baigiau tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto piešimo, braižybos ir darbų specialybę. Kur stosiu, net neabejojau. Dailė traukė visada. Todėl labai įdomu buvo mokytis. Be to, turėjau puikius dėstytojus. Ypač padėjo piešimo specialybės dėstytoja Irena Ambrazienė. Ir grupiokai buvo nerealūs. Mokykloje dirbu jau 38 metus.
– Tai bus pirmoji Tavo paroda Rokiškio dvare. Kas inspiravo, paskatino? Ko tikėtis atėjusiems gruodžio 18-ąją?
– Rokiškio dvare paroda pirmoji. Labai ilgai nedrįsau apie ją net pagalvoti. O tam ryžtis ir daryti paskatino mano gera draugė, grupiokė Vida Daukšienė. Pirmiau ji pamatė mano darbus Klaipėdos Jūros šventės mugėje. Tada surengė mano parodą Klaipėdos Emanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje, o po to susitarė su Rokiškio krašto muziejumi. Žinoma, motyvavo ir feisbuko draugų atsiliepimai apie kūrinius, kuriuos ten įkeldavau. Tas draugų palaikymas, jų noras pamatyti darbus gyvai irgi suteikė drąsos surengti parodą. Labai jaudinuosi, kokia bus jų reakcija, kai pamatys tapybą. Bet tikrai kiekvieną darbą tapiau su meile, įdėjau ten daug teigiamų minčių.
– Kai tapai „atsijungi“ ir negalvoji, ar mąstai apie tai, kam skirtas paveikslas, ką jaus tas, kuris į jį žiūrės?
– Tapydama galvojau, ar pati norėčiau tokio kūrinio, kokius jausmus jis sukels kitiems. Ir tikrai nenorėjau, kad mano kūryba keltų liūdesį. Nebent kiek romantišką nostalgiją.
Tapyba man savotiška relaksacija. Kartais sumanai viena, o pradėjus tapyti „nugrybauji“ visai į kitas lankas. Net spalvų gama pasikeičia. Pati paskui stebiuosi, iš kur ta mintis. Būna labai įdomu skaityti draugų interpretacijas feisbuke, pamąstymus apie darbus. Kartais jie pamato tai, ko pati nepastebiu, ir tai „veža“. Esu keliose dailininkų grupėse socialiniuose tinkluose. Ten sulaukiu įdomių pastebėjimų ir patarimų. Visa tai padeda tobulėti. Esu dėkinga visiems už nuomonę ir konstruktyvią kritiką.
– Kaip formavosi Tavo kūrybos stilius? Toks TARSI lengvas, peršviečiamas, plevenantis, trapus, prislopintų spalvų. Sakau TARSI, nes juk sudėtinga tą lengvumą išgauti? Tačiau žiūrint sunkumo nejusti – pamatai Tavo paveikslus ir iškart norisi sau, ant savo sienos. Kaip vilties.
– Nemėgstu labai ryškių spalvų. Gal dėl charakterio bruožų. O tas lengvumas atrastas netikėtai, eksperimentuojant. Manęs net yra klausę, ar to stiliaus kas moko. Nežinau. Kažkaip gavosi, patiko ir tapau. Vieniems tai gali patikti, kitiems ne. Kiekvienas turi savo skonį. Bet norisi, kad pasikabinęs mano darbą, jaustų gerumą ir teigiamų emocijų. Tegu būna jauku tuose namuose.
– Kokie mylimiausi Marinos dailininkai ar kitų sričių menininkai? Domiesi, ką kuria kiti, turi autoritetų, vaikštai į parodas ar kaip tik kuriant geriau užsidaryti nuo pasaulio?
– Šiuo metu mažai lankau parodas. Ypač užsidarius Šiuolaikinio meno centrui. Bet, žinoma, buvau MO muziejaus parodose, impresionistų kopijų parodoje, M. K. Čiurlionio paveikslų interaktyviame pristatyme. Daug įvairios informacijos internete, todėl virtualiai apsilankau įvairiuose pasaulio muziejuose. Visada patiko Vincento van Gogo , Klodo Monė, Salvadoro Dali kūriniai. Žaviuosi Antonio Gaudi architektūra. Labai patinka mūsų dailininkių Astos Keraitienės, Aušros Viduolienės tapyba.
– Ar šiandien lengva parduoti meną? Išgyventi iš jo būtų įmanoma?
– Nežinau dėl pardavimo. Pirmiausia tapau sau, ir tai teikia man malonumą. Jei patinka kam ir nuperka darbą, irgi smagu, kad dar kažkam patiko mano tapyba. Ypač džiugina, kai žmogus pasako, kad dabar gera būti tame kambaryje, kur kabo paveikslas. O dėl gyvenimo iš tapybos? Nežinau, pati nebandžiau.
– Atrodo, kad labai sunkus pasirinkimas būti ir menininku, ir mokytoju. Kaip Tavyje dera šitie du žmonės? Ką Tau svarbu atiduoti mokiniams ir ką gauti iš jų?
– Labai daug laiko buvau tik mokytoja. Šiandien atradau tapybą iš naujo. O bendravimas su vaikais atneša daug netikėtumų ir išbandymų. Turiu tapybos būrelius – mokau mažuosius mokinukus Juozo Tūbelio progimnazijoje, dėstau dailę A lygiu Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje. Norisi, kad mokiniai nebijotų drobės ir teptukų. Visiems jiems sakau – kai turėsite savo butą, drąsiai galėsite jį dekoruoti savo darbais, įgūdžių jau turėsite. Gera bendrauti su jaunimu. Ypač jei jauti, kad menas jiems artimas ir reikalingas. Mano santykiai su visais mano mokiniais gana šilti ir draugiški.
– Ačiū už pokalbį.
Projektą iš dalies remia:
