Nemažai restauruota, dar daugiau laukia eilės
L. Daščiorienė sakė, jog nuo 2008-ųjų kasmet rašo projektus restauravimo darbams atlikti. Per daugiau nei dešimt metų, anot vyr. fondų saugotojos, projektų dėka restauruota nemažai ir raštijos, ir grafikos darbų, ir baldų bei kitų eksponatų.
Anot L. Daščiorienės, dvaro saugyklose yra keli tūkstančiai eksponatų, kuriuos reikėtų atnaujinti, prikelti naujam gyvenimui ar konservuoti, kad toliau negestų, tačiau niekad nebūna gaunamas toks finansavimas, kokio reikia, nes restauravimas labai brangus. „Štai grafikos darbams gavom per 2 tūkst., nors prašėme daugiau nei 6 tūkst.“, – sakė L. Daščiorienė. Ji pasakojo, kad restauravimo kaina būna labai įvairi. Suma priklauso nuo eksponato būklės, dydžio, panaudotų medžiagų. Ilgiausias restauravimo procesas – baldų. O kiek kainuoja atnaujinti bylą su šimtais dokumentų? „Ir tris tūkstančius, ir penkis – priklausomai nuo dydžio. Mat jos storos, turi kokius septynis šimtus lapų, tie lapai suplyšę, dėmėti, svarbu preciziškai atkurti detales ir kita“, – sakė vyriausioji Rokiškio dvaro fondų saugotoja.
Saugomas didžiulis archyvas
Nuo 1952-ųjų buvusiame Rokiškio dvaro rūmų ansamblyje veikia Rokiškio krašto muziejus. „Įsikūrus nacionalizuotame dvare, muziejui atiteko vertingos Rokiškio dvaro meno kūrinių kolekcijos: senosios grafikos ir tapybos darbai, taikomosios dailės kūriniai, taip pat daugybė fotografijų, didžiulis dvaro dokumentų archyvas. Keičiantis istorinėms aplinkybėms, keitėsi ir muziejaus veikla. Dabar čia – Rokiškio krašto istorijos ekspozicijos, edukacijų klasės. Jos atsinaujino ir išsiplėtė, vyksta labai daug įvairiausių parodų, plenerų, edukacijų, muzikos, literatūros vakarų, susitikimų. Šiandien rūmai tampa reprezentacine įvairiausio lygio politikų, visuomenės susitikimų vieta“, – sakė L. Daščiorienė.
Viena svarbiausių muziejaus funkcijų
L. Daščiorienė akcentavo, kad viena iš pagrindinių muziejaus funkcijų yra kaupti kultūrinį palikimą, jį saugoti ir šviesti visuomenę, palikti istorijos, meno, literatūros ir kultūros paveldą ateities kartoms. „Rinkiniai – centrinė ašis, apie kurią sukasi visas muziejinis darbas, todėl jie turi būti preciziškai sutvarkyti. Muziejinių rinkinių konservavimas ir restauravimas – laiko patikrintas būdas, galintis užtikrinti materialių kultūros vertybių išlikimą: sutvirtinantis autentiškumo požymius, apsaugantis eksponatus nuo savaiminio gedimo, atskleidžiantis eksponato kultūrinę vertę pašalinant pažeidimus, gedimus, užkonservuojant autentiškas ir atkuriant trūkstamas dalis, visuomenei pristatant išlikusius dar nerestauruotus Rokiškio dvaro turtus“, – pasakojo fondų saugotoja.
Kas restauruota šiemet
Šiemet restauravimui buvo atrinktos Rokiškio grafystės dvarų archyvo bylos. „Muziejaus fonduose saugoma 62 vienetai bylų. Daugumą jų reikia restauruoti. Bylos prastos būklės, darbų atlikimo kaštai dideli, todėl restauruoti teikiame tik tris bylas. Tai – unikalūs dokumentai, kuriuose atsispindi visas to meto žmonių gyvenimas, veikla“, – pasakojo L. Daščiorienė.
Viena byla, anot pašnekovės, svarbiausia Rokiškio grafystės 1825 metų byla.
„Joje – Rokiškio dvaro ir miestelio, 11 palivarkų (Ignalinos (Ignotiškio), Aukštadvario, Vederovščiznos (Veduviškio), Aknystos, Lukštų, Skiemų (Skemų), Rokiškėlių, Litviniškio, Skrebiškio, Petriošiškio, Kamajų) smulkus aprašymas. Aprašytas kiekvienas dvaras, nurodytos miestelių gatvės, jose esantys pastatai, aprašytos karčemos, dvarų daržai ir sodai. Yra miestiečių sąrašai, dvarams priklausantys kaimai, juose gyvenantys valstiečiai, jų prievolės dvarui. Bylos pabaigoje yra visos ūkinės veiklos suvestinės.
Kitose bylose, apimančiose 1810–1859 m. – Rokiškio dvaro ir palivarkų ūkinės veiklos dokumentai. Tai duomenys apie pajamas ir išlaidas nurodant šaltinius, parduotuvių veiklą ir apyvartą, miestelio sklypų išskirstymą, miestelėnų pareigas, nekilnojamąjį turtą, apie vaikų mokymąsi parapijinėse mokyklose ir namuose, apie valstiečių mirtį ir gimimą, apie palivarkų pasėlių plotus, derlingumą, grūdų panaudojimą, laikytus gyvulius, nekilnojamą inventorių, valstiečių lažą, prievoles, mokėtus mokesčius pinigine bei natūrine forma, parduotus javus Rygos turguje ir kt.“, – sakė L. Daščiorienė.
Bylas restauravo aukščiausios kvalifikacinės kategorijos dokumentų restauratorės Daiva Snitkutė ir Edita Keršulytė.
Sukauptos kolekcijos byloja apie aukštą grafų kultūrą
L. Daščiorienė priminė, kad su Rokiškio dvaru siejamos trys didikų giminės – Krošinskiai, Tyzenhauzai ir Pšezdzieckiai. „Vieni po kitų XVI–XX a. jie valdė Rokiškį, jame turėjo reprezentacinius rūmus, kurių formose atsispindėjo individualus savininkų skonis bei jų gyvenamojo meto architektūros stilius. Nuo 1514 m. kunigaikštis Timotiejus Krošinskis Rokiškio dvarą valdė XVI–XVIII a. pab., vėliau dvarą paveldėjo Ignotas Tyzenhauzas, kuris ėmėsi kardinalių Rokiškio ir dvaro sodybos perstatymo projektų. 1801 m. naujoje vietoje iškilo mūriniai rūmai. Paskutinis Rokiškio dvarininkas Jonas Pšezdzieckis XIX a. pab. jam atitekusius rūmus 1905-aisiais vėl perstatė, suteikdamas jiems gotikos, renesanso ir baroko formas. Rokiškio grafai garsėjo ne tik kaip žymūs politikai, mokslininkai, praktikai (įkūrę manufaktūrinę pramonę, alaus daryklas, malūnus), bet ir kaip meno mylėtojai. Turėjo sukaupę vaizduojamojo ir taikomojo meno kolekcijas, kurios bylojo apie grafų aukštą kultūrą, dvasingumą, švietimo idėjas“, – sakė L. Daščiorienė.
Projektą iš dalies remia:
