Snieguolė Galvelienė, Rokiškio J. Keliuočio viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja
Mano mama dirbo Panemunėlio linų fabrike, jos – vyriausios iš vaikų – vardas buvo Javencija, o jauniausioji buvo Bonifaca. Labai norėjau sužinot, kodėl mamą pavadino tokiu neįprastu vardu, bet net tetos man niekada nepasakė – nežino kodėl.
Kai buvau paauglė, mama ir tėtis atsikėlė į Obelius, bet man leido pabaigti aštuonmetę Panemunėlio J. Katelės vardo mokyklą. Mama persikrausčiusi dirbo Antanašėj, pieno priėmimo punkte. Reikėjo jai padėti – ir bidonus išplauti, ir gyvulius prižiūrėti, ir šieną krauti. Į šokius išleisdavo tik tuomet, kai darbai buvo nudirbti. Smagiai laiką leisdavom po darbų, nes mama iš didelės šeimos, daug žmonių susirinkdavo. Buvau geras vaikas. Gal mamai ir kitaip atrodė. Baigusi mokyklą Panemunėlyje stojau į kultūros mokyklą Rokiškyje, mat buvau prigąsdinta, kad Obeliuose „pas mokytoją Laužadytę žlugsiu su matematika“. Bet vėliau tą matematiką universitete vis tiek mokiausi.
Iš mamos paveldėjau supratimą apie šeimą. Nes mano tėvai pagal tuos laikus „gyveno tvarkingai“, vaikai negirdėjom jų barnių, susiformavo mano požiūris ir stiprybės pagrindas, kad šeima yra vertybė. Savaitgalį buvo trisdešimt penkeri, kaip mes su vyru gyvenam šeimoj. Tikiuosi, kad ir mano dukros iš manęs tai perims. O mamytės nebeturiu dešimt metų. Ji paskutinius metus sunkiai sirgo, ir aš šiandien negaliu apie tai kalbėti be ašarų. Mano viena dukra gyvena Vilniuje, kita – Olandijoj. Tikiu, kad esu joms gera, stengiuosi išklausyti. Vis trūksta laiko ilgesniems pašnekesiams. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad nereikia skubėt, nereikia sureikšminti smulkmenų.
Laima Bieliūnienė, R. Lymano muzikos mokyklos mokytoja
Mano mamai Bronei Kurklietienei bus aštuoniasdešimt devyneri. Ji kepa duoną, ravi daržus, skaito knygas, sėdi feisbuke, siuvinėja, renka raštus internete, o surinkusi žinias jas naudoja siuvinėjimui kryželiu ir juostų pynimui. O iš jos gavau viską – stiprybę, toleranciją, ji iki šiol mane palaiko. Žmogus šiandieninėj situacijoj vis bėgi ir bėgi. O nuvažiuoji pas mamą, ji greit sustato viską į vietas – „nu ką darysi, toks tas gyvenimas“. Į gyvenimą ji žiūri kaip į realybę. Jai labai svarbu padėt kitam. Tos pagalbos tiek yra išdalinusi, kad ir man toks noras pagelbėt kitiems iš jos liko. Labai pyksta ant pašalpininkų. Sako, jog kiekvienas, kuris turi rankas, kojas, privalo stengtis, dirbti, kad niekas veltui nieko negauna. Ir džiaugiasi, kad keturiasdešimt aštuonerius metus dirbo vieno punkto vedėja – užsidirbo pensiją, iš kurios šiandien gali puikiai gyventi.
Dabar vyksta dvi jos kūrybos parodos – juostų paroda Panevėžio etnografijos muziejuje, o Panemunio bibliotekoje – juostų, pintų rankinių ir paveikslėlių, kuriuos ji išsiuvinėja kryželiu. Akinius nešioja tik, kai reikia žiūrėt iš arti, toli ji žiūri be akinių, nes turi lęšius. Juokiasi, kad „atsargines dalis“, kurias reikėjo, jau pasikeitė – garso aparatūra įdėta, akys sutvarkytos, ir pirmyn. Ji sako – „ačiū Dievui, atsikėliau, aš dar galiu būti naudinga, mano darbais feisbuke pažįstami pasidžiaugia“.
Prieš porą savaičių vežiau į „prekybcentrius“, tai tris valandas juose praleido. Reik socializacijos. Ta senoji karta, – jie kitokie, mes „košė“, o jie – begalinė stiprybė ir tvirtybė. Mama supranta, jei nejudės, teks gulėti lovoje, todėl, kiek gali, save prižiūri, po šeštos nevalgo, kad nenutuktų, tortų ir saldumynų vengia. Sąrašą man tik pateikia, kokių produktų nupirkti. Labai mėgsta skaičiuoti ir skaityti biografijas. Ir apie Obamą, ir apie Adamkų. Domisi politika. Jei kažkur kas išskirtinio pasaulyje įvyksta, tuoj susižino, kokia religija dominuoja. „Pletkais“ neužsiima, serialų nežiūri ir nelabai bendrauja su keliomis likusiomis dar vyresnėmis draugėmis, kurios politiniais įvykiais nesidomi. Viską žino apie karą, „eina koja kojon su gyvenimu“. Atvažiuoju po darbų – „tu žinojai?“ – pasitinka. Ir pradeda pasakot, kas nutikę pasaulyje. Aš labai džiaugiuosi, kad ją turiu.
Neda Letukytė, kraštietė
Įprastai netenka susimąstyti, ką gauni iš brangių žmonių: pirmiausia dėl to, kad sąrašas niekada nebūtų baigtinis. Antra, dėl santykio, kuris visada gyvas ir banguojantis, – šį tą gauni, šį tą paimi neatsiklausęs, kai ką bandai grąžinti. Tame gyvame santykyje matau, kokią didžiausią dovaną augdama gavau iš savo Mamos: didžiulę laisvę būti savimi. Mama niekada neįsivaizdavo manęs kitokios nei esu, niekada neprimetinėjo svajonių, tikslų, užduočių ar darbų. Augdama buvau laisva kaip vaikas, kaip dukra, kaip mergina, kaip jos draugė, kaip lygiavertis šeimos narys. Mama mane išaugino žmogumi, laisvu pasirinkti, kas man pačiai brangu, kas man skauda, kokiais moraliniais kompasais seku. Vėliau ši dovana virto begaliu pasitikėjimu, kurio iš Mamos sulaukiu kiekvieną dieną. Ji niekada nesuabejojo mano jėgomis priimti savo sprendimus ir iki šiol dažnai primena, kad pasitiki ta jauna moterimi, kuria išaugau. Gebančia apsispręsti, prisiimti atsakomybę, gyventi savo, o ne kitų gyvenimus. Šito išmokau mūsų namuose, kuriuose kiekvienas šeimos narys – apkabintas Mamos rūpesčio ir nesibaigiančių juokų.
Valius Kazlauskas, Obelių laisvės kovų muziejaus vedėjas
Man mama yra viskas (Alė Kazlauskienė – buvusi inžinierė Kelių statybos valdyboje – aut. past). Ji niekada nesako „vaikel, čia blogai“, „čia ne tas“. Sugeba turėti begalę tolerancijos savo vaikams, neturi jokių išankstinių nuostatų. Jei man būtų rūpestis, problema, ji net nesusimąsčiusi viską atiduotų. Per visą savo gyvenimą viską apimanti esybė ir stiprybė. Tai didžiulė laimė turėti mamą, žinot, kaip ji rūpinasi tais, ką išleido į pasaulį. Rūpinasi kaip savo kūriniu. Ji, matyt, kiekvieną gyvenimo akimirką apie mane galvoja. Aš, sūnus, gal net piktnaudžiauju jos beribiu gerumu. Bet kartu ir aš turiu pavyzdį, kaip būti su savo vaikais, jos anūkais Ryčiu ir Jurga.
Motiniška meilė – esybinė meilė. Tokia labai gili ir prasminga. Mano brolis Romas gyvena Vilniuje. Mama ne mažiau stengiasi ir dėl jo. Romas kaip ir meno žmogus. Mamai savos jo vertybės. Jei jam užgimsta meninė kryptis, ji pasistengs ir dėl Romo kūrybos sklaidos viešoje erdvėje. Nors ne kasdien jie matosi, bet iš socialinių tinklų atrodo, lyg ir jis visada būtų šalia. Aš beveik kasdien užeinu pas mamą Taikos gatvėn, kur ji gyvena. Ir egoistiškai gaunu iš jos viską. Ji sugeba visada būti man ramstis, rodos, visą mano pasaulį susiėmusi.
