Nuo sausio pradžios didieji šalies pieno perdirbėjai sumažino ir taip varganas pieno supirkimo kainas. Žaliavos gamintojai vis dažniau užsimena apie tai, kad netrukus melžiamos karvės, kaip ir dėl maro skerdžiamos kiaulės, gali būtų įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą… Dalis pieno ūkių laikytojų rimtai svarsto galimybę imtis mėsinės galvijininkystės. Vieniems bandant persiorientuoti, kiti, kaip lietuviams įprasta, apsišarvuoja kantrybe ir neskuba nieko keisti. Pasak jų, anksčiau ar vėliau šventė turi ateiti ir į jų kiemus…
Tam, kad jaustųsi stabiliau
„Kokios nuotaikos? Prastos…“ – neslėpė „Gimtojo…“ kalbintas didžiausias pieno gamintojas Rokiškio rajone – ūkininkas Saulius Jasinevičius. Jo tvarte mūkia apie 200 melžiamų karvių. „Iš vienos per metus primelžiame apie 8 tonas pieno. Dalį perdirbame patys ir gatavą produkciją – jogurtus, varškę, sūrius, saldžius sūrius, desertinius torčiukus ir kt. – realizuojame Rokiškio turguje bei mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose sostinėje, dalį priduodame kooperatyvui „Pienas LT“. Jo supirkimo kaina nesiekia nė 0,20 euro ct/0,70 Lt už litrą, ir ta pati – nestabili, šokinėjanti. Nori nenori tokia situacija vis dažniau verčia susimąstyti bent apie dalinį perėjimą prie kitokios veiklos“, – sakė pašnekovas ir tvirtino nemėgstąs pilstyti iš tuščio į kiaurą, tad jo valdose jau „auga“ nauja ferma…
„Dalį melžiamų karvių bandos planuoju „permesti“ į mėsinius galvijus. Grynaveislių galvijų mėsa paklausi ir dėl turimų maistinių savybių vertinama visoje Europoje, tad jos supirkimo kainos – gana stabilios. Kol kas studijuojame grynaveislių galvijų rūšis, prie ko apsistosime – dar neapsisprendėme“, – sakė S. Jasinevičius. Paklaustas, ar mato kokią prošvaistę pieno gamybos ir supirkimo sektoriuje, pridūrė: „Situacija pasikeis tik tada, kai rinkoje atsiras perdirbėjams nepriklausantis „žaidėjas“, t. y., kooperatinė gamykla. Kol tokia nepradės veikti, kalbėti apie pieno supirkimo kainų stabilumą nėra prasmės.“
Ūkiams trūksta rinkodaros žinių
Tokios pačios nuomonės ir kitas mūsų rajono stambus pieno gamintojas – ūkininkas Almantas Šedys. Jo fermose Žiobiškyje (Rokiškio kaim. sen.) mūkia maždaug 190 melžiamų karvių.
„Per metus iš vienos primelžiame apie 7 tonas pieno. Dalį jo perdirbame savarankiškai ir gatavą produkciją parduodame Vilniaus bei Kauno ūkininkų turgeliuose, dalį priduodame kooperatyvui „Pienas LT“. Supirkimo kainos – mažos, labai mažos… bet apsiimti viską perdirbti patys negalime, nes paprasčiausiai nepajėgtumėme rinkoje konkuruoti su didžiaisiais pieno perdirbėjais“, – neslėpė A. Šedys. Pasak ūkininko, nors savarankiškai pagamintas kokybiškas pieno produktas kainuoja maždaug tiek pat, kiek ir prekybos centrų lentynose esantys didžiųjų pieno perdirbėjų gaminiai, tačiau pastarųjų turimos rinkodaros žinios, į reklamą ir pirkėjui patrauklią produkto pakuotę „metami“ ištekliai – duoda savo…
Lietuvoje protingi vos 4 žmonės, o visi likusieji – kvailiai?
Dėl taip susiklosčiusios situacijos ūkininkas neketina nuleisti rankų. „Į visa tai reikia žiūrėti filosofiškai… Gi ne pirmas kartas, kai pieną parduodame kone veltui: panašiai istorija klostosi nuo pat 2000-ųjų, kai šalies Vyriausybė priėmė sprendimą nebesikišti į kainų reguliavimą. Nuo to laiko didieji perdirbėjai priežasčių „numušti“ pieno supirkimo kainoms visada suranda: vienąkart pieno milteliai pinga, kitąkart – sūrių kaina krenta. Ir taip – nuolat: daro – ką nori… Tačiau gi negali būti Lietuvoje tik keturi protingi žmonės: Trumpa, Kvaraciejus, Pažemeckas ir Karpavičius, o visi likusieji – ne. Todėl labai laukiame šių metų rudens, kada turėtų pradėti veikti kooperatyvo „Pienas LT“ pieno perdirbimo gamykla. Kol patys neturėsime galimybės perdirbti pieną, tol perdirbėjai diktuos visas sąlygas“, – sakė A. Šedys.
Paklaustas, ar susiklosčius tokiai situacijai, jis nesusimąsto apie perėjimą prie kitokios ūkio šakos, ūkininkas tvirtino, jog pamąstymų – būta. „Gal auginti avis?.. Bet vėlgi – reikia tvirtai apsispręsti, nes ūkyje darbuojasi 22 žmonės, o perėjus prie kitos ūkio šakos – keliolika jų atkristų. Šiandienos sąlygomis protingiausia būtų melžiamų karvių laikyti tik tiek, kad turima įranga būtų tik „palaikoma“, o investuoti – į kitos rūšies ūkio vystymą. Aišku, yra plotai, visa supirkta reikalinga technika, įvairiausi įsipareigojimai ir įpratimas. Kaip išgyvensime be kiaulių, taip išgyventumėme ir be karvių. Tačiau prošvaistė, tikiu, vis tiek neišvengiama“, – „Gimtajam…“ tvirtino pašnekovas.
Nepraranda optimizmo
Tuo tarpu 70-ies melžiamų karvių bandą Joniškio kaime (Rokiškio kaim. sen.) laikantis ūkininkas Marius Jarušauskas, „Gimtojo…“ paklaustas, ar esant dabartinėms pieno supirkimo kainoms, vis dar mato tikslą lieti prakaitą pienininkystės ūkyje, nestokojo užkrečiančio optimizmo. „Žinot, kaip būna? Devyni amatai – dešimtas badas… Negali mėtytis, kai esi sudėjęs tiek koncentruoto darbo, kai turi visą tai sričiai reikalingą techniką. Niekur nedingsta ir įsipareigojimai penkmečiui. Dievulėliau, gi ne pirma ši krizė – praeis. Nors žmona vis pyksta, kad fantazuoju, bet tikrai yra buvę ir prastesnių laikų“, – teigė pašnekovas.
Maždaug 6 tonas pieno iš vienos karvės per metus primelžiantis ūkininkas sakė visą žaliavą parduodantis AB „Rokiškio sūris“. „Už litrą pieno gaunam apie 20 euro centų. Mažai… Jeigu ji siektų bent litą už litrą, t. y., 29 euro centus, prie dabartinių naftos, grūdų kainų jau būtų įmanoma verstis, nes ūkyje – tik du samdomi darbuotojai ir didžiąją dalį darbų nudirbame patys“, – neslėpė M. Jarušauskas. Pasiteiravus, ar vietoj žaliavos atidavimo pusvelčiui, nesvarsto galimybės savarankiškai imtis ją perdirbti, ūkininkas atsakė: „Turime visus reikalingus leidimus, įrangą, bet… žmonės pirkti tiesiai iš ūkininkų – nesiveržia. Dauguma renkasi paprastesnį variantą, kai nereikia niekur specialiai eiti, o viską gali įsigyti vienoje vietoje. Nepaisant to, kad dažnu atveju už panašią kainą turguje ar kokioje kitoje specializuotoje vietoje galėtų nusipirkti geresnės kokybės produktą“, – svarstė pašnekovas.
Apsišarvuoti kantrybe verčia įsipareigojimai
Čedasų (Rokiškio kaim. sen.) kaime gyvenantis ūkininkas Vidas Kuvikas laiko 13 melžiamų karvių bandą, o visą pieną parduoda kooperatyvui „Pieno puta“. „Pats esu kooperatyvo valdybos narys, tad visa situacija pieno supirkimo rinkoje – kaip ant delno. Kokia nuotaika? Liūdnos dienos: pieno supirkimo kainos – mažos, o daugumą ūkių pančiojantys įsipareigojimai Europos Sąjungai verčia kentėti. Nors, kita vertus, Rokiškio kraštas nuo seno – kalvio Ignoto žemė, taigi žmonės išlauks…“ – sakė pašnekovas. Anot jo, tokia situacija skaudžiausiai smogė smulkiems pieno ūkiams, kuriuos visai netrukus, kaip ir buvusius kiaulininkus, teks įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą… „Laikas parodys… Tokia yra bendra rinkos situacija. Praradus Rusijos vartotoją tikėtis, kad viskas greitai išsispręs, neverta. Nemanau, kad mūsų sūrius puls valgyti Afrika…“ – svarstė V. Kuvikas.
Koją kiša ir pačių neaktyvumas
Kantriai išlaukti sunkmetį pasiruošę ir pernai „Pažangiausio ūkio“ konkurse (kategorijoje – iki 100 ha dirbamos žemės) antrą vietą laimėję Birutė ir Raimondas Kazlauskai iš Onuškio (Juodupės sen.). „Turime 19 melžiamų karvių. Pieną priduodame kooperatyvui „Pieno puta“. Už jo litrą iki šiol gaudavome 0,57 Lt, t. y., 17 euro centų. Šiemet supirkimo kaina turbūt bus dar mažesnė. Blogai… Bet juk visko taip lengvai nenubrauksi ir triušių auginti nepradėsi“, – „Gimtajam…“ sakė B. Kazlauskienė. Anot jos, dėl tokios situacijos ūkininkavimas vyksta įdomiomis sąlygomis: „Nieko neinvestuoji, nieko nekeiti, tiesiog dirbi, ir tiek. Kiek gali, žmogus, mėtytis? Ūkyje taip jau yra: vieni metai geresni, kiti sunkesni. Koją tikriausiai pakiša ir mūsų pačių neaktyvumas“, – svarstė ūkininkė.
Per metus supirkimo kaina krito maždaug 30 proc.
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija skelbia, jog vidutinė natūralaus (4,38 proc. riebumo ir 3,37 proc. baltymingumo) pieno supirkimo kaina 2014 m. gruodį buvo 251,4 Eur (868,2 Lt) už toną. Per tą patį mėnesį ji sumažėjo 0,7 proc. (lapkritį buvo 253,24 Eur, arba 874,4 Lt).
Palyginti su 2013 m. gruodžio mėn., natūralaus pieno supirkimo kaina 2014 m. paskutinį mėnesį buvo 30,6 proc. mažesnė (2013 m. gruodį ji siekė 362,52 Eur, arba 1251,7 Lt už toną).
Iš viso per 2014 m. pieno perdirbėjai iš gamintojų supirko 1434,7 tūkst. t natūralaus pieno, t. y., 7,1 proc. daugiau negu 2013 m. (1339,1 tūkst. t).
Pieno gamintojams, parduodantiems daugiau kaip 40 t pieno per mėnesį (daugiau kaip 1,3 t per dieną), stambiausios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės (AB „Rokiškio sūris“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Žemaitijos pienas“, AB „Vilkyškių pieninė“, UAB „Marijampolės pieno konservai“) 2014 m. gruodžio mėnesį už natūralų pieną (4,27 proc. riebumo ir 3,51 proc. baltymingumo) mokėjo vidutiniškai 298 Eur, arba 1029 Lt už toną – be priemokų ar nuoskaitų. Ši kaina yra 18,5 proc. didesnė už vidutinę natūralaus pieno supirkimo kainą.
Palyginti 2014 m. gruodžio mėnesio natūralaus pieno supirkimo kainą, mokėtą pieno gamintojams, parduodantiems daugiau kaip 40 t pieno per mėnesį, su 2014 m. lapkričio mėnesio, ši sumažėjo 1,3 proc. (nuo 302,07 Eur už t iki 298,02 Eur už t), o palyginti su 2013 m. gruodžio mėn. – ji buvo 29,5 proc. mažesnė.
Supirkto pieno dalis iš gamintojų, tiekiančių daugiau kaip 40 t pieno per mėnesį, sudarė vidutiniškai 42 proc. viso šių įmonių supirkto pieno kiekio.
Agnė Mackuvienė
